Šiandien minimos Šv. Kūčios

Gruodžio 22 d. šiaurės ašigalis esti labiausiai nukrypęs nuo saulės. Pas mus tuo metu būna trumpiausias šviesusis paros metas. Nuo gruodžio 25-osios saulė, tarsi trumpam stabtelėjusi pailsėti, vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą. Tas saulės virsmo taškas vadinamas saulės grąža arba saulėgrąža. Kaip tik tuo metu švenčiame vieną didžiausių metų švenčių – šv. Kalėdas.

Kalėdų išvakarės – Kūčios – šventė, kurios metu išsivaduojama iš tamsiojo meto. Ši šventė tapatinama ir su krikščioniškąja – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių ritualiniam valgymui nuo seno skirta ypač didelė reikšmė. Nemažiau svarbus būdavo ir ritualinės ugnies deginimas, kaimynų lankymas su susitaikymo viltimi, linkint jiems gero ateinančiais metais. Kalėdų papročiuose vienodai reikšmingos ir šventės išvakarės, vadinamoji Kūčių naktis, ir dvi dienas trunkanti pati Kalėdų šventė, ir visi šventvakariai (jaunimo vakarėliai) iki pat Trijų karalių.

Kalbininkas K. Būga, remdamasis lyginamosios kalbotyros duomenimis, yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia“ per slavus iš senovės graikų yra pasiskolinę XII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų „kūčia“, turi graikų k. žodis „kukkia“. Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi, ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai aukos patiekalas, kuris paprastai suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai – svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Ilgainiui šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir toji diena, gruodžio 24-oji, kada kūčia valgoma.

Kūčios – pasirengimas Kalėdoms ir išvakarių vakarienei, šventajam vakarui, kada valgomas ritualinis valgis „kūčia“. Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Moterys tvarkydavosi namuose, ruošdavo valgius šventėms. Vyrai parūpindavo malkų, pašaro gyvuliams, aptvarkydavo kiemą, iškūrendavo pirtį, tais šiaudais, per kuriuos būdavo nukošiami žirniai „kūčiai“, apraišiodavo obelis. Vakarop visi būtinai maudydavosi, persirengdavo švariais marškiniais. Suvalkijoje, kur XVIII a. Prūsijos valdžia pirtis, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, buvo išnaikinusi, prišildydavo keletą katilų vandens ir prausdavosi kubile.

Tądien laikomasi sauso pasninko, tad tiek vaikai, tiek suaugusieji gauna tik šutintų žirnių. Štai kodėl visi su didžiausiu nekantrumu laukia šventinės vakarienės. Ji valgoma ne anksčiau nei užteka Vakarinė žvaigždė. Svarbus darbas yra kočėlo galu puodynėje sutrinti aguonas aguonų pienui, Dzūkijoje vadintam meškos pienu. Aguonų pienas – tai medumi ar cukrumi pasaldintas vanduo, kuriuo užpilamos sutrintos aguonos. Į šį gėrimą merkiami smulkūs neraugintos kvietinės tešlos džiūvėsėliai, vadinami prėskučiais, šližikais, kūčiukais. Tai irgi tik Kūčių valgis. Aguonų trynimas – vyrų darbas.

Viską suruošus, stalas apdengiamas balta linine staltiese. Po ja padedama sauso šieno. Taip esą reikią daryti prisimenant, jog Kūdikėlis Jėzus buvęs paguldytas prakartėlėje ant šieno. Ši simbolika atspindima ir bažnyčiose įrengtose Prakartėlėse. Kita vertus, vyrauja tyrinėtojų nuomonė, jog ši tradicija – tai žmonių dalijimasis maistu su gyvuliais ypatinguoju senųjų-naujųjų metų sandūros laiku. Pastalėje dar pametamas nekultų kviečių pėdas, derliaus dvasios įkūnijimas, arklio pavalkai arba apynasris, simbolizuojantis gyvulių dalyvavimą puotoje. Šeima, kurioje būdavo nelygus valgytojų skaičius, pasikviesdavo neturtingą bešeimį, kad būtų lyginis skaičius. Jei tais matais kas nors iš šeimos būdavo miręs, prie stalo namiškiai jam palikdavo tuščią vietą, padėdavo šaukštą. Kūčių vakarienėje, žmonių įsitikinimu, dalyvaudavo ne tik gyvieji, bet ir šeimos mirusieji. Į ją tradiciniais žodžiais „ateikit kūčių“ amžiumi vyriausias šeimos vyriškis – senelis ar tėvas – išėjęs į lauką, pakviesdavo protėvių vėles, šaltį, vėją ir bites. Bitėms dar šalia avilio padėdavo saldžiausio aguonpienio, pastuksendavo į avilį.

Kūčios – tai šeimos santarvės diena. Net jei per metus būtų buvę pyktasi ir kivirčytasi, prieš Kūčias visi būtinai susitaikydavo. Iki Kūčių stengdavosi ir kaimynams skolas atsiteisti, kad metų sandūros slenkstį būtų galima peržengti ramia sąžine.

Senovėje būdavę ant Kūčių stalo 9 patiekalai. Tai, ko gero, atitiko devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę. Vėlesniais laikais kaip ir per Užgavėnes, stengiamasi patiekti 12 patiekalų, turint galvoje 12 mėnesių, nes ši vakarienė – tai padėka Dievui (senovėje – dievams) už praėjusius metus, už suteiktą globą.

Dabar Kūčių vakarienė pradedama kalėdaičio – šeimos santarvės duonos simbolio – laužymu. Seniau būdavo laužomas ruginės duonos kepalėlis, vadinamoji Kūčių duona. Merkinės apylinkėse buvo toks paprotys. Tėvas, ėmęs į rankas tokį kepaliuką, triskart apeidavo trobą iš lauko, vis sustodamas prie durų, pasibelsdamas ir į klausimą: „kas čia eina?“, kiekvienąkart atsakydamas: „Dievulis su šventa kūčele“. Paskutinį kartą šeimininkas sakydavęs: „Čia prašosi Dievulis su šventa kūčele į jūsų grytelę“. Tada šeimininkė atverdavo duris ir įsileisdavo jį vidun. Kai kur šitaip būdavo nešama kraitelė su Kūčių valgiais, apie Švenčionis – kūčiukai. Šis ritualas simbolizavo giminės protėvį, nešantį palaimą savo palikuonims.

Valgyti pradėdavo visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą, palinkėjus visiems gerų ateinančių metų ir dalijantis kalėdaitį. Valgant visada prisimenami besibaigiantys metai, jų nelaimės ir pasiekimai. Seirijų apylinkių valstiečiai tikėjo, kad per Kūčias šeimininkui su šeimininke perpus suvalgius obuolį, kitais metais gerai seksis ūkininkauti. Kad vasarą ganomi gyvuliai nesiskirstytų, pavakarieniavus šeimininkė juosta draugėn surišdavo šaukštus, šluotą, botagą ir piemenį.

Šiaurės Aukštaitijoje, Pakruojo, Pasvalio rajonuose lig šiol tebėra paprotys, kūčias pavalgius, berti ant vaikų kviečių. Tai labai senoviška sakrališka to vakaro apeiga, kurią seniau atlikdavo tik šeimos motina. Tikėta, kad tas vaikas, ant kurio beriant daugiau grūdų užkrisią, būsiąs išmintingesnis.

Apie gerai žinomus žmonių tikėjimus, esą Kūčių vidurnaktį gyvuliai tvarte prabyla, visuose šuliniuose vanduo akimirksniui gryniausiu vynu pavirsta, plačiau nebus kalbama. Tik paminėsime, kad laikoma, jog šie stebuklai vyksta Kūdikėlio Jėzaus gimimo momentu.

Apeiginių patiekalų likučiai Kalėdų rytą būdavo padalijami gyvuliams. Kadangi senovės indoeuropiečių vaizdiniuose mirusieji tapatinami su gyvuliais, kurie ganosi rojaus pievose, tai aišku, kad ir mūsų protėviai tikėjo, jog dalijasi šventosios vakarienės patiekalus su mirusiaisiais. Tikėta, jog šis ritualas kitais metais apsaugos gyvulius nuo negalavimų.

Lietuvių Kūčių papročiuose nemažai vietos tenka rūpinimuisi javais, būsimuoju derliumi. Žinoma tradicija, pavalgius kūčias, traukti iš po staltiesės šieno stiebelį. Ilgesnį išsitraukusysis tarėsi ilgiau gyvensiąs, kita vertus, jei kuri mergina ištraukė ilgesnį stiebelį, tai jos daliai pasėti linai geresni išaugsią. Tauragnų apylinkėse buvo paprotys pasėti ant mirusios moters, su kuria drauge kūčiauta ir kuri pasimirė prieš linų sėją, kapo linų, antraip ji atsiimsianti savo dalį iš linų lauko, ir jų derlius būsiąs menkas. Buvo spėjama, kad kitais metais geriau užderėsią tie javai, kurių grūdų rasta šieno pakratuose ant stalo. Beje, kai kur tą vakarą obelys būdavo aprišamos viena šiaudų grįžte, kriaušės – dviem, ir visi vaismedžiai gerokai papurtomi. Taip stengtasi pažadinti jų gyvybines galias.

Kai kurie Kūčių dienos ir vakaro būrimai rodo tikėjimą vogto daikto magiška galia. Pavyzdžiui, Dzūkijoje tikėta, jei Kūčių vakare pavogsi kaimyno tvarte iš arklių ėdžių pašaro, tai jo arkliai nusilps, o tavieji bus sveiki ir stiprūs. Tą naktį pavogus apynojų – smaigą, ant kurio apynių virkščios vyniojasi, apyniai gerai užderėsią.

Daugiausia šio vakaro būrimų – tai merginų ir vaikinų siekimas sužinoti savo ateitį. Tarp tų būrimų – ir paprasti prietarai, ir juodoji magija; pirmosios praktikos XX a. virto žaidimu, pokštais, o antrosios išnyko. Štai merginos traukia iš stogo šiaudus. Kuriai pasitaikė ilgesnis, ta greičiau ištekės. O jei visą saują išpešė, skaičiuoja – pora ar liekas. Sudeda vyriškus ir moteriškus batus į sietą, paskui nežiūrėdami griebia. Jei mergina sugriebė vyrišką – ištekės, jei moterišką – ne. Skaičiuoja iš dubens pasisemtų šližikų, žirnių ar riešutų saują: jei išeina po porą, sueis į porą, jei pasilieka vienas, kitais metais dar laimė pro šalį praeis.

Su didele rizika buvo susijusios reliatyviai „juodąja magija“ vadintos praktikos. Pavyzdžiui, Marcinkonių apylinkėse sakyta, kad mergina, pasirinkusi po truputį visų dvylikos kūčių valgių, turi juos kamaroje supilti į rankinių girnų prapiestį, pasistatyti veidrodį ir vidurnaktį maldama į jį žiūrėti. Veidrodyje pasirodąs būsimasis vyras. Gali jį pamatyti ir pirkioje užstalėje sėdintį, jeigu Kūčių vidurnaktį, pasiėmusi medines pintas akėčias, triskart apibėgs aplink pirkią ir pasižiūrės pro langą. Vietoje akėčių galima nusitverti ir šluotražį. Dar veiksmingiau, jei bėgs nuoga. Vaikinas kitais metais būtinai ves, jei Kūčių vidurnaktį, nuėjęs į klojimą, triskart suduos spragilo buože į duris ir pasakys: „Velne, velne, noriu vestis!“ Šiuo atveju yra visi būrimui reikalingi komponentai: vidurnaktis – vėlių ir velnių metas, magiškasis skaičius „trys“, klojimas – dvasių buveinė, pagaliau užkeikimo formulė. Vaikinai, norėdami pamatyti išrinktąją, turėjo vidurnaktį klojime botagu išpliekti savo kelnes, kurios taip pat yar vedybinių būrimų atributas.

Pagaliau savąjį galima susapnuoti, jeigu kitiems namiškiams sumigus po kūčių, pasidarysi tokį mišinį – nuopirštis druskos, nuopirštis miltų, tiek pat pipirų, tiek pat cukraus ir vandens – ir suvalgysi. Tik atsigulti reikia ne į lovą, o prie pirkios slenksčio, ten, kur dvasios vaikščioja.

Dar buvo ir laimės liejamos, ištirpinus vaško ir švino, ir, kūčias pavalgius, šluojama pirkia, sąšlavos prijuostėje nešamos ant kryžkelės. Ten papylus, reikia klausytis, kuriam krašte išgirsi šunų lojimą. Kur garsiau sulos, iš ten piršliai atvažiuos. Tik reikia turėti galvoje, kad Kūčių naktį keliais vaikščioja vėlės, o kryžkelė – visada jų būrimosi vieta.

Vertas dėmesio dar vienas bendras lietuvių ir latvių Kūčių vakaro paprotys. Kūčių vakarą po kaimus su triukšmu valkiojama kaladė (blukis), kurią paskui kryžkelėje sudegina. Kaladės valkiotojai vadinami blukvilkiais, o Kūčios – bluko vakaru. Kaladė turėjo apsaugoti kaimą nuo ligų, nelaimių, piktųjų dvasių. S. Daukantas kaladę identifikuoja su senaisiais metais, kuriuos esą blukvilkiai, giedodami „Bernelius“ (kalėdinę giesmę), išvelka už kaimo ir sudegina, manydami taip sudeginą ir sunkų praėjusį metą.

Na, o šiuolaikiniai lietuviai Kūčių naktį eina ieškoti Kalėdų Senio dovanų po eglute...