Šiandien minima pelenų diena

Pirmoji diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena. Šią dieną bažnyčiose būdavo šventinami pelenai, gauti sudeginus praėjusių metų verbas. Pelenai barstomi žmonėms ant galvų primenant krikščionišką tiesą: „iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“. Pelenų paprastai tikintieji parnešdavo ir namo - namiškiams ant galvų pabarstyti. Ši diena laikoma ir pirmąja pavasario diena, mat Užgavėnių metu būna išvaroma žiema.

Nuo šios dienos prasideda gavėnios periodas, kai negalima valgyti mėsos. Jis trunka iki pat Velykų. Sakoma, kad šiuo periodu negalima valgyti mėsos, o tik tai, kas nuo Užgavėnių tarp dantų liko. Liaudyje išlikę pasakojimai, kaip viena moterėlė Užgavėnių vakarą įsikišusi į burną kumpį ir užmigusi, kad rytoj galėtų apsimesti, kad suvalgė tai, kas liko tarp dantų. Deja, bemiegodama ji tuo kumpiu paspringo ir užduso. Vyrai išnaudodami šią progą rengdavo išgertuves - degtine „praskalaudavo“ tarpdančius, kad mėsos neliktų. Gavėnios periodu nebuvo leidžiama linksmintis: dainuoti, rengti šokių, vestuvių, kitų iškilmių.

Po sočių Užgavėnių valgių kai kur buvo paprotys Pelenų dieną aplankyti kaimynus ir juos „gydyti“. Tokie persirengėliai gydytojai atsinešdavo netikrų vaistų, diagnozuodavo ligas.

Kai kur buvo paprotys į namus įritinti medinę trinką ar įsivesti silkę (pririštą prie virvelės). Mat Pelenų dieną buvo nepatariama vaikščioti į svečius, o jei jau eini, įsiritink trinką arba įsivesk pirma savęs silkę. Įritinta trinka turėjo padėti geram linų derliui. Silkė simbolizavo prasidedantį gavėnios laikotarpį.

Tradiciškai Pelenų dienos rytą dieną patariama gerai išsimiegoti – keltis ne anksčiau, kaip su šviesa. Po to verta gerai išsivalyti namus: išplauti indus, langus.