Šiandien minima Pasaulinė diena be tabako

Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija 1987 m. paskelbė gegužės 31-ąją Pasauline diena be tabako. Šią dieną visi rūkantieji skatinami bent vieną dieną nerūkyti. Visuomenė skatinama susipažinti su rūkymo žala ir pasauline tabako epidemija.

Paradoksalu, bet paklausus paauglį, kodėl jis rūko, dažniausiai išaiškėja, kad jis nori atrodyti nepriklausomas ir vyresnis. O paklausus suaugusį vyrą – paaiškėja, kad jis rūkydamas jaučiasi jaunesnis.

Tabako sudėtis

Tabakas (isp.tabaco) – vienmetė ir daugiametė žolė arba krūmas Nicotiana; paplitęs daugiausia Amerikoje ir Australijoje; daugelyje šalių auginamas kaip narkotinis, dekoratyvinis augalas. [Tarptautinių žodžių žodynas,1985].

Cheminė perdirbto tabako sudėtis:

• 2 – 4 % nikotino,
• 5 – 20% angliarūgščių,
• 4 – 12% baltymų,
• 5 – 15% organinių rūgščių,
• 7 – 12 % dervų,
• 0,1 – 1,5 % eterinių aliejų.

Istorija

Iki XV amžiaus šis augalas buvo pažįstamas tik vietiniams Amerikos kontinento gyventojams. Archeologiniai tyrimai parodė, kad šiaurės Amerikos indėnai tabaką vartojo prieš 4000 metų, o gal ir dar anksčiau. Indėnai tabaką laikė magišku augalu, turinčiu gydomųjų savybių. Manyta, kad kartu su dūmais galima išrūkyti ligą. Tabako įkvėpimas buvo prilyginamas bendravimui su dievais.

Žodis tabakas greičiausiai kilęs iš Tobaco salos pavadinimo. Kaip pasakoja ispanų jūreiviai, 1492 metų sausio 15 d. su Kolumbu atplaukę prie Centrinės Amerikos krantų, žodžiu tobaco vietiniai gyventojai vadino didelius susuktus lapus, skirtus rūkymo ritualams. Vėliau ispanai ir portugalai išplatino tabako lapus ir sėklas Europoje. Pirmieji, be jūreivių, tabaką platino prekeiviai, vienuoliai ir politikos veikėjai. Žanas Niko, Prancūzijos ambasadorius Portugalijoje, 1560 m. nusiuntė tabako karalienei Jekaterinai Mediči, rekomenduodamas jį kaip vaistą nuo migrenos. Netrukus po Prancūziją paplito uostomojo tabako mada. Ž. Niko garbei augalas pavadintas Nicotiana, o XIX a. pradžioje išskirta iš jo medžiaga – nikotinu.

Tabako draudimas

Nuo pat tabako išplitimo atsirado ir kovojančių prieš jo vartojimą. XVII a. pradžioje Anglijos karalius Džeimsas I-asis pasisakė prieš tabako vartojimą, nes jis kenkiąs sveikatai, apsvaiginąs žmones, taigi silpninąs ir šalies karius. Jis įvedė muitą tabakui įvežti į Angliją. Prancūzijoje tų pačių priemonių ėmėsi kardinolas Rišeljė. Šie draudimai anaiptol nesustabdė tabako plitimo, o tik paskatino jo kontrabandą.

Pietuose, kur dėl karšto klimato rūkymas lengvai galėjo sukelti gaisrą, įstatymai buvo daug griežtesni. Pvz., Turkijoje rūkoriai buvo baudžiami kūno bausmėmis, viešo išgėdijimo ceremonijomis ir net mirties bausme, Japonijoje už rūkymą galėjai būti uždarytas į kalėjimą. Nors nuo pat mažens mums kalama į galvą – rūkymas kenkia sveikatai – daugybė žmonių negali jam atsispirti.

Padariniai

Seniai nustatyta, kad rūkymas sukelia plaučių vėžio, širdies, kraujagyslių ligas. Išsiaiškinta, kad kenkia ne tik tiesioginis, aktyvus, bet ir pasyvus rūkymas (kvėpavimas šalia rūkančiųjų, prirūkytose patalpose). Įrodyta, kad nuolat būnant prirūkytoje aplinkoje, plaučiuose kenksmingų medžiagų nusėda daugiau, nei pačiam rūkant, ir rizika susirgti plaučių vėžiu padidėja apie 42 proc. Labiausiai nukenčia vaikai, šalia kurių rūko tėvai. Pasyvus rūkymas gali sukelti kvėpavimo ligas, viduriniosios ausies uždegimą ir net mirtį.

Būnančios prirūkytose patalpose nėščios moterys rizikuoja patirti persileidimą, pagimdyti negyvą ar sutrikusio vystymosi kūdikį. Paskutiniuoju metu nerūkantys tiesiog priverčiami pasyviai rūkyti, mat leidžiama rūkyti daugumoje kavinių, barų, klubų.

Statistika

Dėl rūkymo pasaulyje kasdien miršta per 10 tūkst. žmonių. Vidutiniškai dėl rūkymo prarandama po 5–8 gyvenimo metus. Vyrai, dažniau negu moterys, griebiasi cigaretės supykę, sunerimę, liūdni ar pavargę.