Šiandien minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena

Didžiausias ir šiurpiausias hitlerininkų nusikaltimas Lietuvoje – masinės žydų žudynės. Antisemitizmas – sudedamoji nacių ideologijos dalis. Žydai buvo naikinami visuose regionuose. Taip pat neginčijamas faktas, jog Lietuvoje žydų žudynės prasidėjo tik tada, kai atėjo vokiečiai, kurie iškart paėmė į savo rankas policiją, karinius lietuvių dalinius, visą valdžią ir todėl buvo atsakingi už tvarkos palaikymą krašte.

Jau nuo 1941 m. pradžios Vokietijoje iš gestapo, SD ir SS pareigūnų pradėta formuoti specialiosios paskirties grupes (Einsatzgruppe), kurių uždavinys, kilus karui, buvo tvarkos palaikymo užfrontėje pretekstu žudyti SSRS teritorijoje komunistus, partizanus, žydus, čigonus, psichinius ligonius. Baltijos kraštą kontroliavo „A“ grupės būriai, kuriems vadovavo brigadenfiureris V. Štalekeris (Stahlecker). Birželio 18 d., t. y. dar karo išvakarėse, ypatingosios paskirties dalinių vadai gavo žodinį H. Himlerio nurodymą naikinti užimtoje SSRS teritorijoje minėtų kategorijų asmenis. Vos prasidėjus karui, birželio 24 d. Saugumo policijos ir SD operatyvinės „A“ grupės vadas V. Štalekeris įsakė Karaliaučiaus ir Tilžės gestapininkams žudyti žydus bei komunistus užimtoje Lietuvos teritorijoje. Birželio 25 d. su pirmuoju „A“ grupės būriu atvykęs į Kauną ir užmezgęs ryšį su Klimaičio partizanų būriu, V. Štalekeris surengė pirmąjį žydų pogromą. Naktį Senamiestyje ir Vilijampolėje buvo nužudyti šimtai žmonių, sudeginta keliasdešimt namų.

Liepos 1 d. Kaune dislokuotas 3-asis „A“ grupės būrys gavo iš Berlyno įsakymą pradėti Lietuvoje bolševikų ir žydų „valymo“ akciją. Vien liepos 6 d. VII forte iš kulkosvaidžių buvo sušaudyta 2,5 tūkst. žydų. Liepos mėn. Kaune įsikūrė ypatingoji oberštumfiurerio Hamano vadovaujama grupė, kuri rinko žydus iš visos Lietuvos, telkė juos didesniuose miestuose ir ten žudė. Iki spalio vidurio Lietuvoje buvo nužudyta daugiau kaip 70 tūkst., o iki lapkričio pabaigos – maždaug 120 tūkst. žydų. Be ypatingosios „A“ grupės, žudė 11-asis vokiečių rezervinės karo policijos batalionas, taip pat iš vietos savanorių ir lietuvių savisaugos batalionų karių sudarytos komandos. 1941 m. rudenį mažesniuose Lietuvos miestuose žydų jau nebuvo, o likę gyvi Vilniaus, Kauno, Šiaulių žydai buvo uždaryti į getus, kur jų taip pat laukė mirtis, tik lėtesnė. Vilniaus žydai buvo šaudomi Paneriuose, Kauno – IX forte, Šiaulių – Kužių apylinkėse. Vilniaus getas likviduotas 1943 m. rudenį, likę gyvi jo kaliniai išvežti į Maidaneko, Osvencimo bei kitas koncentracijos stovyklas. 1944 m. liepos pradžioje Kauno gete Vilijampolėje dar buvo likę 7 tūkst. žmonių, iš kurių 2 tūkst. buvo sušaudyti arba sudegė gyvi likviduojant getą; kiti išvežti į Štuthofą arba Dachau.

Karo išvakarėse Lietuvoje gyveno maždaug 215 tūkst. žydų, sudariusių per 7 % visų šalies gyventojų. Iš jų liko gyvi – pirmosiomis karo dienomis spėję pasitraukti į Rusiją, išsislapstę arba sulaukę karo pabaigos lageriuose 20 tūkst. Taigi buvo sunaikinta beveik 200 tūkst., arba 90 % visų Lietuvos žydų. Pagal tai Lietuva užėmė pirmą vietą tarp visų nacių okupuotų kraštų.

„Dabar aš žinau, jog Dievo nėra, nes jeigu jis būtų, neleistų daryti to, ką aš mačiau,“ – po vienų masinių žudynių 1941 m. rudenį rašė laiške žmonai vokiečių kareivis iš Kauno. 1942 m. rudenį žydų žudynes pasmerkė Įgulos bažnyčioje sakytame pamoksle vysk. V. Brizgys. Prieš žydų žudynes taip pat protestavo įžymūs lietuvių tautos veikėjai, kurie padėjo slėpti žydus ir taip gelbėjo juos nuo mirties. Jeruzalėje žydų gelbėtojų giraitėje Lietuvos žmonių garbei pasodintas ne vienas medis. Tačiau, pasak rašytojo J. Mikelinsko, „hitlerinės Vokietijos sukelta antisemitinė psichozė į savo kruviną orbitą įtraukė ir ne vieną lietuvį“. Antisemitinę psichozę kurstė ir kai kurios lietuvių politinės jėgos. Deja, kaip ir kituose kraštuose, atsirado naciams talkinusių žydšaudžių. Vieni jų buvo visuomenės padugnės, kiti – antisemitinės propagandos apakinti fanatikai, dar kiti tokiais tapo ne savo valia; jeigu lietuvių karininkai atsisakydavo žudyti – grasyta sušaudyti juos pačius. Ir vienų – rizikavusių savo gyvybe vardan žydų, ir kitų – šaudžiusių savo tėvynainius, buvo palyginti nadaug, po kelis tūkstančius. Apskritai lietuviai su siaubu ir užuojauta bejėgiškai stebėjo genties, su kuria draugiškai sugyveno 500 metų, žūtį.