Nuotraukos autorius: Sigitos Inčiūrienės nuotr.

Ar tikrai šioje šalyje yra vietos kitokiems vaikams?

Pirmoji mokslo metų savaitė. Socialiniuose tinkluose laimingi tėvai dalijasi vaikų nuotraukomis, giriasi, kaip jų atžalos per vasarą paaugo, kokie jie puikūs, gražūs, talentingi. Šiame pakilių nuotaikų fone beveik nesigirdi negalią turinčių vaikų tėvų – jie naujuosius mokslo metus pasitinka nusiteikę visai kitaip. Kaip dirbti su kitokiu vaiku? „Mūsų rugsėjo pradžia irgi visada buvo džiugi... Mokykla, draugai ir pan. Tik ne šiemet. Kodėl? Todėl, kad šiemet mes panorėjome integruotis (sugrįžti) į mokyklą... Aš, mama, panorėjau, kad Kotryna bendrautų su bendraamžiais, kad mokytųsi ne namuose, o mokymuisi skirtoje aplinkoje, kad gautų reikiamą kiekį žinių, o ne pasitenkintų dviem ar trimis kartais per savaitę po 1,5 val. aplankančia mokytoja. Laukiau šios dienos su baime ir, pasirodo, kad mamos nuojauta manęs neapgavo“, – feisbuke pasakoja specialiųjų ugdymosi poreikių turinčios mergaitės mama Neringa (kalba netaisyta). Neringa rašo, kad dukra dėl įvairių aplinkybių (atstumo iki mokyklos, mokyklos dydžio, mokinių skaičiaus) iš Kauno rajono Domeikavos gimnazijos buvo perkelta į Domeikavos gimnazijos Užliedžių skyrių. Moterį viltingai nuteikęs susitikimas su būsima dukros mokytoja – abi sutarė, kad viena kitai padės. Deja, pirmąją mokslo metų dieną mokytojos elgesys pasikeitė: „Jau nebebuvo taip geranoriškai nusiteikusi padėti ir atvirai, girdint dukrai, pasakė, kad ji nežino, kaip reikės dirbti su „kitokiu“ vaiku, kad bus sunku, ir sakė: „Jūs dar gerai pagalvokite, ar jūs nenorit namie mokytis, nes juk ji KITOKIA...“

 Prieš savaitę gimnazijos pavaduotoja švietimui man girdint leido sau vaikus su negalia ar su specporeikiais pavadinti „tais invalidais“... Pradedu abejoti mokyklos darbuotojų kompetencija ir natūraliai kyla klausimas, kaip gali būti išugdomi vaikai socialiai atsakingais, kai tokios personos yra atsakingos už ugdymą? Neslėpsiu, mes jau nuo vasario mėnesio girdime raginimus pasislėpti specialioje mokykloje ir nesitikėti, kad NORMALI mokykla mus priims.“ Baigdama įrašą Kotrynos mama retoriškai klausia: „Ar negalią turintis vaikas (žmogus) mūsų šalyje vis dar yra stigma, tabu, šlykštu???? Kodėl mes, būdami suaugusieji, leidžiame sau skirstyti žmones? Kodėl asmuo su pedagoginiu išsilavinimu ir darbo patirtimi visiškai nėra suinteresuotas padėt vaikui grįžti į gyvenimą, kai aš pati sutinku sėdėti šalia savo vaiko ir jai padėti? Kodėl atsitikus nelaimei šeima turi dėl visko kovoti? Būtų netgi įdomu išgirsti Švietimo ministerijos ar Švietimo skyriaus komentarą.

 Kodėl mokykla, turinti 30 neįgalių vaikų, turi tik 1 mokytojo padėjėją?“ Ar kas nors išgirs Neringos pagalbos šauksmą? Ką daryti šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką? Kaip jį ugdyti? Visi lygūs?

Lietuvoje prieš daugiau kaip dvidešimt metų pradėtos skleisti mokyklos visiems idėjos, neįgaliems vaikams teoriškai atvertos bendrojo ugdymo įstaigų durys. Vis dėlto neįgalius vaikus auginantys tėvai turi įveikti daugybę kliūčių, jeigu nori, kad jų vaikai mokytųsi su bendraamžiais. Šie tėvai daugiausia paramos sulaukia vieni iš kitų – socialinių tinklų grupėse ir internetiniuose forumuose dalijasi patirtimi, informacija, kur verta kreiptis, o kur geriau net nebandyti. Specialiųjų poreikių turintį sūnų auginanti kaunietė Monika pasakoja, kad jos šeimai po ilgų paieškų pasisekė – jos sūnų priėmė Kovo 11-osios gimnazija. Ši mokslo metų pradžios šventė berniukui buvo jau antroji. Nors tos šventės jis nelaukė, bet atėjęs į mokyklą pasijuto gerai: „Pravėręs mokyklos duris jis džiaugsmingai bėgo apsikabinti abiejų savo mokytojų, mokyklos psichologės.“ Kaunietė džiaugiasi, kad sūnaus mokykla neišskiria specialiųjų poreikių turinčių vaikų: „Visi lygūs ir gauna pagalbą pagal galimybes ir poreikius. Mūsų klasėje, kiek žinau, yra 5–6 tokie mokiniai. Tai konfidencialu – gali būti ir daugiau.“ Aušra, auginanti autizmo spektro sutrikimų turintį sūnų, taip pat gali pasidžiaugti radusi kitokiam vaikui draugišką mokyklą. Paklausta, kaip praėjo mokslo metų pradžios šventė, prisipažino: „Auginant kitokį vaiką ir mokslo metų pradžia kitokia. Švente ją sudėtinga pavadinti, nes žinai, kad savotiška komforto zona baigiasi ir prasideda kasdieniai iššūkiai: nuo vaiko savijautos, mokymosi proceso, bendravimo su bendraamžiais, mokytojais, kitų vaikų tėvais...“ Prieš 25 metus Vilniuje įsteigta Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija buvo pirmoji mokykla, pakvietusi neįgalius vaikus mokytis kartu su kitais. Šiais mokslo metais čia mokosi 600 vaikų, 95 iš jų turi įvairių negalių. „Kiekvienoje klasėje yra specialiųjų poreikių turinčių mokinių, kurie ugdomi pagal bendrąsias arba pritaikytas programas, o dviejose jungtinėse specialiojo ugdymo klasėse mokosi šešiolika didelių ir labai didelių specialiųjų poreikių turinčių mokinių, jiems parengtos individualizuotos ugdymo programos“, – pasakoja gimnazijos direktorė Violeta Ališauskienė. Pasak jos, gimnazija vaikų pagal negalias neskirsto. – Jeigu vaikas gyvena šalia mokyklos, kodėl jis turi važinėti į pamokas kažkur kitur? Mokyklos pareiga – mokyti visokių poreikių vaikus, juk jie yra mūsų bendruomenės dalis. Tik kartais apgailestaujame, kad negalime patenkinti visų, norinčių pas mus mokytis, poreikių.“ Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros vedėja doc. dr. Lina Miltenienė pabrėžia, kad tokia įtraukiojo ugdymo esmė: „Turime mokytis gyventi kartu, stengtis, kad vaikai eitų į mokyklas arčiausiai savo namų, kad bendruomenė būtų kuo natūralesnė, kad klasėse kartu būtų vaikų iš įvairių šeimų, įvairių gebėjimų ar poreikių, taip pat ir vaikų, turinčių sutrikimų ar negalių.“ Yra poreikis, atsiranda ir resursų Katedros vedėjos teigimu, nors negalią turinčius vaikus ir galima ugdyti bendrojo ugdymo mokyklose, nemaža dalis tėvų renkasi specialiąsias mokyklas. „Su katedros komanda esame atlikę įvairių tyrimų, norėdami išsiaiškinti negalią turinčių vaikų tėvų požiūrį į įvairias ugdymo formas. Pastebėjome, kad tėvai vis dar palankiau vertina specialiosiose mokyklose teikiamą pagalbą. Bet tai natūralu – bendrojo ugdymo mokyklos specialiesiems vaikų poreikiams tenkinti gauna mažiau resursų, tad ir negali suteikti visų reikalingų paslaugų“, – sako L. Miltenienė. Kita vertus, docentė įsitikinusi, kad daug kas priklauso nuo pačios mokyklos požiūrio, iniciatyvumo ir noro tobulėti – kai į mokyklą kreipiasi tėvai, auginantys neįgalų vaiką, reikėtų galvoti, kaip tam vaikui padėti, o ne teisintis, kad nėra specialistų. „Taip, šiandien jų nėra, bet reikalingi etatai mokykloje atsiranda tik tada, kai atsiranda poreikis. Kitaip tariant, mokykloje asistentas atsiras tada, kai joje bus vaikas, kuriam to asistento reikia, ir kai bus norima juo rūpintis, užtikrinti reikalingą pagalbą“, – įsitikinusi docentė. „Šiuo metu gimnazijoje turime 13 asistentų, kurie padeda specialiųjų poreikių turintiems vaikams – judantiems vežimėliais, turintiems regėjimo, klausos negalių ar įvairiapusių raidos sutrikimų. Kiekvienas asistentas padeda dviem ar trims vaikams. Taip pat turime tris specialiuosius pedagogus, du logopedus, socialinį pedagogą, psichologą. Specialistų yra tiek, kiek finansavo mokinio krepšelio lėšos. Manau, kad ir kitose mokyklose šie specialistai yra. Deja, tiek neužtenka, kad būtų užtikrinta visa reikiama pagalba, nes vienam specialiųjų poreikių turinčiam vaikui dažnai reikia net penkių specialistų pagalbos. Mums nei papildomų etatų, nei papildomų lėšų niekas nesuteikia, – sako Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos direktorė. – Esame kreipęsi ir į Vilniaus savivaldybę, ir Švietimo ir mokslo ministeriją. Deja, pagalbos nesulaukėme. Kreipėmės ir dėl mokinių pavėžėjimo paslaugos – mūsų mokyklinis autobusėlis, kuriuo atvežame specialiųjų poreikių turinčius mokinius net ir iš rajono, „gyvena“ paskutines dienas. Kiekvieną rugsėjį su pavydu stebime mokykloms išdalytus mokyklinius autobusėlius. Suprantu, kad rajonuose atstumai iki mokyklų didėja, bet kada ateis eilė specialiųjų poreikių mokiniams, juk jie – lygiaverčiai ugdymo proceso dalyviai. Gaila, kad kartais lėšų specialiajai pagalbai teikti tenka ieškotis iš bendruomenės resursų ar privačių rėmėjų.“ Vis dėlto pagrindinis asmuo klasėje yra mokytojas. V. Ališauskienė pripažįsta – mokytojui nelengva dirbti klasėje, kurioje mokosi įvairių poreikių vaikų: „Reikia daugiau laiko pasiruošti, paskirstyti dėmesį, sugebėti diferencijuoti užduotis. Bet viskas įmanoma, juk ir ir kiekvienoje įprastoje klasėje visi mokiniai yra skirtingų gebėjimų ir užduotys jiems yra diferencijuojamos“, – aiškina direktorė. Paklausta, į kokias šalis Lietuva galėtų lygiuotis, docentė mini Skandinavijos šalis, ypač Islandiją, kur kuriama kiekvienam mokiniui atvira mokykla. „Islandijoje galvojama apie resursus, apie tai, kaip tenkinti kiekvieno, atėjusio į mokyklą, poreikius, visai nesvarbu, kokio jie dydžio. Pas mus dėl finansavimo trūkumo arba noro sutaupyti taupo ir ugdymo įstaigos, ypač jeigu joms leidžiama pačioms spręsti. Žinoma, taupoma specialiosios pagalbos srityje, todėl dažnai specialistų dirba mažiau negu reikėtų. Nereta situacija, kai mokykloje dirba vienas specialusis pedagogas, nors turėtų būti trys keturi. Reikalingos pagalbos nesulaukia tiek vaikai, tiek mokytojai, bendruomenėse atsiranda daugiau įtampos, sunkiau spręsti problemas, nes stokojama šią sritį išmanančių specialistų“, – pastebi docentė. Šeimos ir vaiko interesai – svarbiausia Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, šiais mokslo metais Lietuvoje pagal bendrojo ugdymo programas mokosi 8559 mokiniai, dėl įvairių negalių turintys specialiųjų ugdymosi poreikių. Įtraukiuoju būdu kartu su bendraamžiais bendrojo ugdymo mokyklose mokosi 4836 mokiniai – 56,6 proc. dėl negalios turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių. Ar bendrojo ugdymo mokyklos bus atvertos sunkią negalią turintiems vaikams? V. Ališauskienės teigimu, jos vadovaujamoje gimnazijoje jau dabar ugdomi didelius ir labai didelius specialiuosius poreikius, vidutinį intelekto sutrikimą turintys vaikai. „Dviejose specialiosiose klasėse mokosi po aštuonis vaikus. Jie negali mokytis kartu su kitais, nes juos blaško didelė mokinių grupė, jiems nuolat reikalinga speciali individualizuota pagalba ir kitokios struktūros užsiėmimai. Bet jie yra mūsų gimnazijos bendruomenės dalis, nėra izoliuoti ar atskirti. Per pertraukas jie būna bendrose mokyklos erdvėse, kartu su kitais dalyvauja įvairiose veiklose“, – pasakoja V. Ališauskienė. L. Miltenienė mano, kad pirmiausia reikėtų galvoti apie vaiko poreikius ir neprisirišti prie įstaigos. „Manau, specialiosios mokyklos turėtų keistis – tapti kompleksinės pagalbos centrais sunkių negalių turintiems vaikams ir jų šeimoms, o gal veikti kartu su bendrojo ugdymo įstaigomis. Svarbiausia, visi procesai turi būti gerai apgalvoti, o sprendimai priimami sistemiškai matant situaciją. Būtina stiprinti bendrojo ugdymo sistemą suteikiant reikalingų resursų ir pagalbą mokytojams, tobulinant jų gebėjimą kurti emociškai saugias įtraukiojo ugdymosi aplinkas ir tenkinti kiekvieno mokinio poreikius. Reikia pergalvoti specialiųjų mokyklų vaidmenį ir kurti lanksčias pagalbos ir resursų gavimo sistemas nacionaliniu, savivaldybės, institucijos lygiu. Svarbiausia – šeimos ir vaiko interesai. Tėvai rinksis tą mokyklą, kurioje bus saugi, priimanti aplinka, užtikrinta jų poreikius atitinkanti pagalba ir kokybiškas ugdymas“, – pabrėžia katedros vedėja. Inkliuzija be demokratijos – neįmanoma Pasak L. Miltenienės, itin svarbus sėkmingo įtraukiojo proceso veiksnys – tolerantiškos visuomenės nuostatos. „Senosiose Vakarų šalyse, kur demokratija turi gilias tradicijas, pagarba žmogui ir jo teisėms yra kultūros dalykas, nuo seno įprasta priimti kitokius, įvairesnius. Inkliuzija neįmanoma be demokratinių vertybių pripažinimo, pagarbos įvairovei ir žmogaus teisėms, be galimybės rinktis – mes viso to dar mokomės“, – pabrėžia docentė. V. Ališauskienė džiaugiasi, kad jos vadovaujamą gimnaziją renkasi sąmoningi tėvai. „Kai ruošiamės priimti, kalbamės su visa šeima, klausiame, kaip žiūri į negalią turintį žmogų. Man dar neteko girdėti, kad kuris nors tėtis ar mama sakytų, jog jiems nepriimtina, kad su jų vaiku mokytųsi ne tokių rezultatų pasiekiantysvaikai“, – sako direktorė. Vis dėlto yra buvę atvejų, kai į vyresnes klases priimtų moksleivių tėvai prašė iškelti bendraklasį, nes pastarasis trukdo. „Tais atvejais stengiamės paaiškinti, kad tas moksleivis nesiskiria nuo kitų, tik jam reikia daugiau pagalbos“, – pasakoja direktorė. Beje, tokie atvejai labai reti – ji gimnazijoje dirba dešimti metai, ir per tą laiką buvo tik du tokie atvejai. Tačiau, pasak V. Ališauskienės, kiekvienais metais mokykla sulaukia tėvų prašymų priimti kitoje mokykloje besimokantį specialiųjų poreikių turintį vaiką: iš ten pasiūlyta išeiti, nes jo ugdymosi rezultatai nepakankami, o mokykla neturi specialistų, kurie mokiniui padėtų. „Pasitaiko, kad ir iš mokyklos skambina, sako: „Turime „jūsų kontingento“ vaiką, gal galėtumėte priimti?“ Ką reiškia „mūsų kontingento“? Juk Švietimo ir mokslo įstatymas visas mokyklas įpareigoja ugdyti įvairių ugdymo poreikių turinčius vaikus“, – primena direktorė. Reikia ne gailesčio, o palaikymo Ketvirtoką autizmo spektro sutrikimų turintį sūnų auginanti Aušra pasakoja, kaip ruošėsi naujiesiems mokslo metams, ir dalijasi savo nuogąstavimais: „Jis pats nuo rugpjūčio 1 dienos kalendoriuje žymėjosi dienas, pirmomis rugpjūčio savaitėmis pasidarė mokyklinių reikmenų sąrašą, kartu važiavome jų pirkti. Jis labai nerimavo ir laukė susitikimo su vaikais ir mokytoja. Mokykloje mokytoja išdalijo lapelius, į kuriuos vaikai surašė savo norus. Jis parašė: „Noriu turėti daug draugų“... Augant kitoniškumas niekur nedingsta ir suprantu, kad ateis laikas ir tų draugų tikrai mažės, nori nenori atsiras patyčių. Jų išvengti turbūt nepavyks, juk dauguma dar savo vaikystėje esame tai patyrę.“ Didžiausias viltis ir lūkesčius Aušra deda į konstruktyvų bendradarbiavimą su mokytoja: „Ji – mokyklos bendruomenėje svarbiausias žmogus, kuris net tik padės vaikui, patars tėvams, bet kaip orkestro dirigentas „užduos toną“ klasėje. Mokyklos administracijos pozicija taip pat labai svarbi – reikia ne tik nebijoti priimti specialiųjų poreikių vaikus, bet ir stengtis kokybiškai juos ugdyti. Kitokie vaikai gali ir nori mokytis, tik jiems reikia daugiau pagalbos. Liūdna, kad šiuo metu vykdomoje švietimo reformoje vaikai, turintys specialiųjų poreikių, lieka tarsi už paraščių. Spaudoje, socialiniuose tinkluose vykstančių diskusijų ašis – formalūs pokyčiai dėl pokyčių, pamirštame vaikus, o ypač tuos, kuriems reikia didesnės pagalbos. Laikas eina, vaikai auga, negi ir ši karta nesulaukus kokybiško, įtraukaus ugdymo?“ Aušra priduria: „Visuomenės nuostatas ir požiūrį keisti sudėtinga, tam reikia konstruktyvaus švietimo. Šioms šeimoms gailesčio, užuojautos, kaip ir kreivų žvilgsnių, tikrai nereikia. Labai svarbus palaikymas, nes diagnozė nesirenka nei socialinio statuso, nei rasės, nei lyties – gali paliesti ir jūsų artimuosius. Reikia mokytis gyventi su įvairiais žmonėmis.“

Sigita Inčiūrienė

lrytas.lt informacija