Nuotraukos autorius: Asmeninio archyvo nuotr.

Daug metų nelegaliai dirbęs alytiškis susidūrė su siaubu, kokio nesapnavo

Šią vasarą Alytaus rajone gyvenantis Ričardas Simanavičius ligoninėje atšventė savo penkiasdešimtmetį. Jis sako, kad tikrai norėtų dar gyventi, bet kartais suabejoja, ar lemta. Vyrą vargina ir sunki onkologinė liga, ir finansinės problemos. Ričardas buvo augalotas vyras, svėrė beveik 100 kg, o dabar sveria 70 kg. Pats sako, kad aš jo likę tik kaulai ir skūra, o dėl to kalti cheminiai vaistai, kurių šalutinis poveikis – viduriavimas. Tačiau šie vaistai sustabdė auglių plitimą, kai medikai buvo benuleidžiantys rankas. „Dabar mano pilve – keli augliai, iš kurių didžiausias – 20 cm, bet gydytojai nesiima jų pjauti, nes gali pažeisti kitus organus. Be to, jie sakė, kad prasidėjo nekrozė, tai yra, vienas auglys pūva iš vidaus“, – nepagražindamas pasakojo vyras. Jo bėdos prasidėjo 2013 m. Papietavus vis pradėdavo skaudėti pilvą, dėl to tapdavo sunku dirbti, o po 2-3 val. skausmas atslūgdavo. Tai tęsėsi apie 2 mėnesius. Vieną vakarą Ričardas kartu su drauge nuėjo miego, o apie 1 val. nakties jį suėmė labai smarkūs, tiesiog nepakeliami pilvo skausmai. „Išsikvietėmė greitąją ir mane išvežė į ligoninę. Ten kilo bėdų dėl to, kad neturėjau socialinio draudimo, nes dirbau nelegaliai. Gydytojai aiškinosi, ką su manimi daryti, o aš tiesiog staugiau dėl baisaus skausmo. Galiausiai kitą dieną man prapjovė pilvą, o ten paaiškėjo skausmo priežastis – trūkęs pulinys. Be to, buvo nustatyta diagnozė – plonžarnės vėžys, aukštos rizikos piktybinis auglys. Per 6 valandų trukmės operaciją gydytojai išvalė pūlius, išpjovė auglį, kurio ilgis buvo 8,5 cm. Taip pat išpjovė dalį žarnų, tarp jų padarė naujas jungtis“, – aiškino vyras. Po to Ričardas 2 savaites gulėjo ligoninėje, iš naujo mokėsi vaikščioti. Grįžimą į gyvenimą būtų palengvinusi reabilitacija, tačiau ji nebuvo skirta, kadangi ligonis neturėjo socialinio draudimo. Kurį laiką buvo geriau, bet po dvejų metų augliai atsinaujino ir Ričardas buvo operuotas dar kartą. Po pusantrų metų, pernai, augliai atsinaujino vėl, o operacijos daryti nebegalima. Pasak Ričardo, gydytojai buvo jį benurašantys, tačiau atsirado viena gydytoja, Sigita Liutkauskienė, kuri jo atvejo ėmėsi. Ji jam parinko kompensuojamus vaistus, kurie pasirodė tinkami ir auglių plitimą sustabdė, nors nežinia, ar ilgam. Jį nuolat kamuoja skausmai, dėl to nuolat pats leidžiasi nuskausminamuosius vaistus, kuriuos vežiojasi su savimi (pradžioje vaistus sau leistis bijojo, bet gyvenimas privertė to išmokti). Porą sykių, kai prasidėjo spazmai su itin smarkiais skausmais, skubėjo į ligoninę, nes įprasti nuskausminamieji nepadėjo. Skausmas suima ir tada, jeigu pavalgo netinkamo, baltymų turinčio ar šiaip įmantresnio maisto, taigi maitinasi daugiausia sriubomis. 78-erių metų mama už jį stipresnė Ričardo pajamos dabar – 186 eurų pašalpa, o pragyvenimui jam reikia keliais šimtais daugiau. Turėjo šį tą susitaupęs ir tai jam kurį laiką pradėjo išsiverti, tačiau santaupų jau beveik neliko. Vyras gyvena su motina Alytaus rajone, tačiau už 100 eurų nuomojasi kambariuką Kaune, kad turėtų kur apsistoti, kai atvyksta gydytis į Kauną, nes neretai čia turi užtrukti po kelias dienas. Nemažai kainuoja ir išlaidos automobiliui – pats jis nuo ligos taip išsekęs, kad nueina vos 100-200 metrų, ir pavargsta.

Dėl Ričardo silpnumo kaime gyvenanti jo motina ruošiasi išparduoti savo ūkį – sūnus jai vasarą negalėjo padėti ūkio darbuose, o jai pačiai tai pernelyg sudėtinga. „Man dabar atrodo, kad mano motina, kuriai yra 78 metai, yra stipresnė už mane, toks aš suvargęs nuo ligos“, – sakė vyras. Šeimos jis neturi. Kadaise turėjo ir žmoną, ir vaikų, tačiau tai buvo prieš 23 metus ir dabar nė nenori to atsiminti. Ričardo oficialus darbo stažas – vos devyneri metai. Dar bent 10 m. jis dirbo nelegaliai. Kuo jis užsiėmė, pasakoti nenori – nenori įskųsti buvusio darbdavio. Su juo jis palaiko ryšius ir dabar, nors kartais ir susiginčija. „Neseniai jis man sakė, kad kitų žmonių pagalbos nesitikėčiau, nes kas gi norės man padėti? Žmonės daug mieliau aukos vėžiu sergantiems vaikams, o ne tokiam vyrui, kaip aš. Ir draugai, kai parašau feisbuke apie savo sunkią būklę, rašo tik „Laikykis!”, bet man jau bloga nuo tų „Laikykis!“, nes jie niekuo nepadeda. Man reikia konkrečios pagalbos, nes neįsivaizduoju, kaip reikės gyventi, kai baigsis santaupos“, – apmaudžiai kalbėjo vyras.

Jis bandė kreiptis paramos į kelis fondus, tačiau ten išgirdo, kad galėtų sulaukti paramos tik vaistais, ne pinigais. „O man reikia ne tik vaistų, bet ir duonos“, – sakė. Kai rinkodarą išmanantis draugo sūnus Ričardui padėjo plačiai paskleisti jo pagalbos prašymą internete, jis sulaukė kelių nepažįstamųjų aukų: vienas pervedė 2, kitas – 3, trečias – 10 eurų. Ričardui baisu pagalvoti, kaip reikės išgyventi, kai baigsis jo santaupos, kurių dabar telikę apie 150 eurų. Bet jis tiki, kad išgyvenęs šį sunkų laikotarpį dar gali atgauti jėgas ir pats savimi pasirūpinti.

Informaciją, kaip galima padėti Ričardui, rasite čia

Gintarė Kairytė 

lrytas.lt informacija