Kokie yra Pasaulio Sveikatos organizacijos akcentuojami mitai apie savižudybes ir kaip jų išvengti?

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 2013 m. 66-ojoje pasaulinėje sveikatos apsaugos asamblėjos sesijoje pirmą kartą istorijoje priėmė psichinės sveikatos veiksmų planą, kuriame didelį dėmesį skyrė suicidų (savižudybių) prevencijai kaip globaliniam imperatyvui. PSO iškėlė ambicingą tikslą ir numatė iki 2020 m. savižudybių skaičių sumažinti 10 proc.
Kokie yra mitai apie savižudybes?
PSO, akcentuodama suicidus kaip globalinį imperatyvą, nori atkreipti visų dėmesį į vis dar gajus daugybinius mitus, kurie supa nusižudyti ketinančius žmones. Štai 10 svarbiausių mitų, kuriuos PSO ragina įsidėmėti ir labai rimtai į juos sureaguoti:
1. mitas. Žmonės, kurie užsimena apie ketinimą nusižudyti, niekada to nedarys, nes manoma, kad tokiu būdu jie siekia vien tik atkreipti į save dėmesį.
2. mitas. Savižudybė – impulsyvus poelgis (aktas, veiksmas), kuris visada įvyksta be perspėjimo.
3. mitas. Linkę žudytis žmones nori numirti.
4. mitas. Pavojus negresia ir praėjo, jei po bandymo nusižudyti žmogus rodo pagerėjimo požymius.
5. mitas. Polinkis į savižudybę perduodama genetiškai.
6. mitas. Linkę žudytis žmonės visada serga psichinėmis ligomis.
7. mitas. Kalbėdamas su pacientu apie savižudybę, konsultantas jam pateikia savižudybės idėją.
8. mitas. Žudosi tik „kitokie“ nei mes žmonės.
9. mitas. Jei žmogus vieną kartą bandė žudytis, tai daugiau jis to niekada nedarys.
10. mitas. Vaikai niekada nesižudo, nes dar nesupranta, kad mirtis – tai gyvenimo pabaiga ir kognityviai (lot. cognitio – pažinimas) to padaryti negali.
Visi turi atkreipti dėmesį į šiuos mitus, o ypač konsultantai, kurie privalo juos atidžiai išanalizuoti, kad tobulindami savo profesinius sugebėjimus keltų profesinę kvalifikaciją bei profesionaliai ir laiku galėtų padėti sunkumų patiriantiems žmonėms.
Pagrindiniai savižudybių faktai ir skaičiai
Apie savižudybes PSO pateikia sunerimti verčiančius mokslinių tyrimų duomenis:
• 75 proc. savižudybių pasaulyje įvyksta neturtingose šalyse.
• Savižudybės jau viršijo žuvusiųjų kare bei žuvusiųjų nuo prievartinės mirties skaičių ir sudaro net 57 proc.
• Kas 40 sekundžių pasaulyje nusižudo vienas žmogus, o vyrai žudosi vidutiniškai tris kartus dažniau nei moterys.
• Savižudybė yra antra pagal dažnumą mirties priežastis 15–29 metų amžiaus žmonių grupėje.
• Kasmet pasaulyje nusižudo apie 800 000 žmonių.
• Dažniausiai mirti pasirenkama nusinuodijant, nusišaunant ar pasikariant.
• Kas 3 sekundes kas nors bando nusižudyti, o kiekviena savižudybė skaudžiai paveikia dar apie 6 žmones.
Socialinės ir finansinės problemos (skurdas, nedarbas, vienatvė, įvairūs praradimai, konfliktai su darbdaviais ir artimaisiais, patyčios bei problemos su teisėtvarka ir bankais) yra laikomos pagrindinėmis savižudybių priežastimis. Tyrimai rodo, kad apie 75 proc. savižudžių apie ketinimą nusižudyti dažniausiai prasitaria savo šeimos nariams arba draugams, todėl labai svarbu rasti laiko išklausyti artimą žmogų bei laiku padėti spręsti jam iškilusias problemas.

Kodėl kyla mintys apie savižudybę?
Nė vienas žmogus nenugyvena gyvenimo be skaudžių netekčių. Svarbu žinoti, kad psichologinės krizės ir įvairūs išgyvenimai yra neišvengiami žmogus gyvenimo palydovai. Mintys apie savižudybę gali kilti tuomet, kai žmogus susiduria su tam tikromis ekonominėmis, psichologinėmis, emocinėmis, sveikatos ar finansinėmis problemomis. Dažniausiai apie savižudybę galvoja tie žmonės, kurių išgyvenimai susiję su sunkia gyvenimo situacija, kai reikia tam tikrų naujų adaptacinių ar kitokių būdų jai įveikti, kadangi turimų nepakanka. Tuomet atsiranda psichologinė įtampa, o vėliau ir krizė. Jei krizė užsitęsia ir žmonės neranda sprendimo, ji gali baigtis somatinėmis, psichikos ligomis, traumomis ar net savižudybe.

Kokie yra pirmieji linkusiųjų žudytis elgesio požymiai?
Pasak mokslininkų, linkę žudytis žmonės labai dažnai išsako savo mintis apie beviltiškumą, nereikalingumo niekam jausmą, sakosi pavargę nuo gyvenimo, nematantys prasmės toliau gyventi, todėl norintys mirti. Dažnai juos kamuoja liūdesys, prislėgta nuotaika, pradeda nebedominti įprastinė veikla, sutrinka miego režimas, nuolat jaučiamas nuovargis, įtampa, padidėja irzlumas, atsiranda nerimas, jiems sunku susikaupti, o kai kurie iš jų tampa priklausomi nuo žalingų įpročių (alkoholis, rūkymas, vaistai, narkotikai, azartiniai žaidimai ir kt.). Mąstymas tampa impulsyvus, ekstremalus ir radikalus, o jausmai ir veiksmai – riboti bei suvaržyti. Austrų psichiatro Erwino Ringerio atliktų tyrimų rezultatų analizė parodė, kad pagrindiniai ir pirmieji gresiančios savižudybės signalai yra trys:
1. Žmonių mintys visą laiką užimtos ta pačia problemine situacija, dėl kurios jie jaučiasi tarsi įvaryti į kampą, iš kurios jie niekaip negali išsivaduoti. Jie atsiriboja nuo visų ir tampa vieniši.
2. Užslopintos neigiamos emocijos virsta savigrauža, o agresijos perteklius yra nukreipiamas prieš save patį.
3. Atsiranda fantazijos apie mirtį bei įvairius įsivaizduojamus išėjimo iš gyvenimo būdus. Kuo konkretesnė vizija ir kuo smarkiau tokios idėjos užvaldo mintis, tuo didesnė rizika. Rizika labai padidėja, kai žmogus pradeda rengtis savižudybei (įsigyja migdomųjų vaistų, susiranda virvę ar šaunamąjį ginklą).
Visi šitie signalai rodo, kad tai yra pagalbos prašymo ženklai, kurių negalima ignoruoti.
Reikia suprasti ir tai, kad savižudžiai nėra nei stiprūs, nei silpni. Jie tik patiria didelę kančią.

Kokie yra svarbiausi patarimai?
Labai svarbus yra pirmas kontaktas bei pokalbis su galimu savižudžiu. Todėl reikia tartis su juo bei stengtis surasti bendrą kalbą ir laimėti brangaus laiko, kol galutinai pavyks susitarti. Kalbėti apie suicidines mintis nelengva, specialistai pataria prie šios temos artėti pamažu. Atsargiai užduodant klausimus (ar jums liūdna? ar jaučiatės niekam nereikalingas, ar manote, kad gyventi neverta? ar manote, kad galėtumėte nusižudyti?) pelnyti žmogaus pasitikėjimą bei išsiaiškinti, ar jis turi konkretų savižudybės planą ir yra jau numatęs būdą (priemonę) bei laiką nusižudyti. Svarbu nedelsiant labai ramiai atitolinti savižudybės priemonę (nuodus, peilį, ginklą, tabletes ar virvę). Taip pat pokalbio metu yra būtina:
1. Surasti saugią ir ramią vietą konfidencialiam ir ramiam pokalbiui. Kalbėti labai atvirai bei tiesiai paklausti apie savižudybės planus.
2. Priminti jo ryšį su svarbiais jam žmonėmis, šeima, draugais. Parodyti jam, koks jis yra reikalingas ir svarbus.
3. Labai įdėmiai klausytis, stengtis suprasti jo jausmus bei rodyti supratimą ir pagarbą.
4. Gerbti jo nuomonę, parodyti atidumą ir nuoširdumą.
5. Įtraukti į pokalbį artimus draugus ir šeimos narius.
6. Susisiekti su psichikos sveikatos ar kitu specialistu ir nukreipti jį konsultacijai.
Pokalbio metu reikėtų vengti:
– įkyrių pastabų,
– sunkių klausimų,
– nenutraukinėti pokalbio metu,
– neparodyti, kad esi užimtas,
– nesidėti globėju,
– neignoruoti susidariusių aplinkybių,
– nesakyti šabloninių frazių – viskas bus gerai ir kt.,
– nerodyti pasibaisėjimo ir panikos,
– neduoti melagingų pažadų ir patikinimų.
Pokalbio tikslas – padėti nutiesti tiltą per beviltiškumo, nusivylimo ir nepasitikėjimo bedugnę bei ramiu, nuoširdžiu, atsargiu, palankiu ir nesmerkiančiu pokalbio tonu suteikti motyvuotą viltį gyventi.
Reikia suprasti tai, kad niekas, išskyrus jį patį, negali atšaukti apsisprendimo mirti. Todėl labai svarbu nepalikti tokio žmogaus vieno, o stengtis bandyti nukreipti kalbą apie tai, kaip būdavo sprendžiamos ankstesnės problemos nesigriebiant kraštutinumų ir savižudybės. Pokalbio metu, akcentuojant teigiamas žmogaus savybes, būtina išgauti iš žmogaus pažadą nesižudyti bei pasiūlyti jam ne tik emocinę, bet ir kitokią pagalbą. Tik pasinaudojus jo dvejonėmis, pamažu ir motyvuotai galima stiprinti žmogaus norą gyventi.

Rekomendacijos, kaip sustabdyti savižudybių plitimą
PSO dar 1999 m. savižudybių prevencijai iškėlė ambicingus tikslus:
1. Profesionaliai ir tinkamai nustatyti, įvertinti bei pašalinti veiksnius, skatinančius žudytis.
2. Nuolat informuoti visuomenę apie psichosocialinę paramą bei kontrolę linkusiems žudytis.
3. Iki 2020 m. socialinius pokyčius išgyvenančiose bei kitose besivystančiose šalyse savižudybių rodiklį sumažinti 10 proc.
4. Vykdyti koordinuotą bei intensyvią veiklą daugelyje sričių.
5. Laikytis bendradarbiavimo principų (savižudybių klausimais) tarp medikų, psichologų, švietimo, policijos, teisėtvarkos, žiniasklaidos darbuotojų, bendruomenės, šeimos bei kiekvieno jos nario.
6. Siekti saugumo reikalavimų laikymosi bei apriboti insekticidų ir kitų cheminių medžiagų prieinamumą. Vaistus pardavinėti tik ribotomis pakuotėmis.
7. Griežtinti ginklų saugojimo ir nešiojimo taisykles.
8. Siekiant atpažinti potencialų savižudį, užtikrinti specialistų, artimųjų ir visos visuomenės žinių, įgūdžių bei taikomų prevencijos priemonių tobulinimą.
9. Tobulinti alkoholio vartojimo mažinimo politiką.
10. Mažinti prieinamumą prie savižudybės priemonių.
11. Valstybėse formuoti nacionalines strategijas savižudybių prevencijos klausimais bei užtikrinti tinkamą ir kompetentingą metodinį vadovavimą.
12. Užtikrinti ankstyvą suicidų išaiškinimą bei tinkamą ir profesionalų gydymą.
13. Plėsti veiklos apimtis ir didinti valstybės biudžeto finansavimą emocinę paramą teikiančioms asociacijoms ir tarnyboms bei gerinti jų teikiamų paslaugų prieinamumą žmonėms, kuriems jų neatidėliotinai ir skubiai prireikia.
14. Užtikrinti ankstyvą ir kompleksinį suicidinio elgesio pirmųjų signalų atpažinimą bei psichinių sutrikimų identifikavimą.
15. Siekiant nustatyti savižudybės tikimybės riziką, rinkti informaciją iš artimų žmonių ir draugų.
Labai dažnai laiku parodytas neabejingumas, jautrumas, nuoširdumas, suinteresuotumas, noras bei gebėjimas pasirūpinti kitu žmogumi ir jo skausmu bei iškilusiomis problemomis gali užkirsti kelią didelei nelaimei ar savižudybei.

 Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro informacija