Nuotraukos autorius: V.Balkūnas

Jauną alytiškę su vaikeliu globoti pasišovusi geradarė jos gyvenimą pavertė košmaru

Alytiškė Ramunė (23 m., tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) augo vaikų namuose ir niekas ja nesirūpino, tad kai pradėjusi savarankišką gyvenimą sulaukė geranoriškos kaimynės rūpesčio, kurį laiką buvo tuo labai patenkinta. Tačiau vėliau jai teko daug vargti, kad perdėtos globos atsikratytų. Ramunė – 2,5 metų berniuko mama. Jį augina viena, be vyro ir be artimųjų pagalbos. Žinoma, paauglystėje svajojo apie gražią šeimą, kurios neturėjo pati, tačiau jos sukurti nepavyko. Su savo sūnaus tėvu susipažino per feisbuką, po kelių mėnesių draugystės pradėjo lauktis. „Tas vyras labai daug žadėdavo, bet pažadų netesėdavo. Pavyzdžiui, kai gimė vaikas, išvyko į Norvegiją, sakė, kad uždirbs mums pinigų, bet taip nieko ir nesulaukiau. Kai grįžo, kurį laiką dar gyvenome kartu, bet jis man pradėjo grasinti, smurtaudavo. Gerai, kad likau viena – geriau jau šitaip, nei gyvent su blogu vyru“, – sakė Ramunė. Išsiskirti su grėsmę keliančiu vyru Ramunę ragino Vaiko teisių specialistai, toks reikalavimas buvo nurodytas Pagalbos šeimai plane. Vaiko teisių įsikišimo prireikė, kai viena kaimynė, sužinojusi apie smurtą šeimoje, iškvietė policiją. Vaikui buvo nustatytas pirmasis grėsmės lygis. Skirta atvejo vadyba, Vaiko teisių atstovai ir socialiniai darbuotojai nuolat domėjosi, kaip Ramunei sekasi rūpintis sūnumi. Su socialiniais darbuotojais Ramunė bendravo ir seniau, mat susilaukusi vaiko neturėjo kur gyventi ir glaudėsi krizių centre. Ten praleido pusę metų, po to gavo socialinį būstą bendrabutyje, dabar laukia eilėje socialinio buto.

Apsigyvenusi bendrabutyje, Ramunė susibičiuliavo su pagyvenusia kaimyne. Iš pradžių buvo labai tuo patenkinta – kaimynė domėjosi, kaip jai sekasi, siūlėsi pažiūrėti vaiką, kai jai reikės į parduotuvę ar dar kur išeiti. Tačiau laikui bėgant toji moteris labai įsijautė į Ramunės mamos ar močiutės vaidmenį – nebeleido jai bendrauti su draugėmis, nuolat kontroliavo, ką ji veikia, kur eina, galiausiai net paėmė jos asmens dokumentus, pinigus ir banko kortelę. Kai Ramunė bandydavo savo „geradarei“ prieštarauti, toji sakydavo, kad paskambins jos socialinei darbuotojai, ją paskųs ir iš jos atims vaiką. Na, o vaiko teisių atstovai ir socialinė darbuotoja mielai bendraudavo su ta kaimyne ir laikė ją Ramunės globėja. Taigi Ramunė kurį laiką jautėsi įspeista į kampą. Ji išsipasakojo draugei, o toji jai patarė kreiptis į sąjungą „Vardan šeimos“ – savotišką organizaciją, kuri teikia teisinę ir psichologinę pagalbą šeimoms, patekusioms į vaiko teisių apsaugos institucijų akiratį ir tuo nepatenkintoms. Ramunė susisiekė su sąjungos vadove Edita Raščiauskaite-Morkūniene. Toji pirmiausia paskambino Ramunės kaimynei, priminė jai LR įstatymus, ir moteris paimtus Ramunės daiktus jai grąžino. Kitą dieną Edita pas notarą gavo įgaliojimą, kad atstovaus Ramunei atvejo vadybos posėdyje. Kai Edita atėjo į posėdį, jame sutiko ir „geradarę“ kaimynę, bet ją išprašė iš salės – pagal įstatymus jai ten būti nepriklausė. Išanalizavus situaciją, Ramunės atvejo vadyba buvo nutraukta. „Dabar jaučiuosi rami ir laisva, ir tikrai sugebu viena pasirūpinti sūnumi, o kai reikia, galiu paprašyti draugių, kad jį prižiūrėtų“, – sakė Ramunė. Su minėtąja kaimyne dabar ji visiškai nebendrauja, prasilenkdamos nė nepasisveikina. Sūnų ji jau leidžia į darželį. Pati ieškojosi darbo Alytuje – ji yra baigusi 10 klasių ir po to įgijusi siuvėjos specialybę – bet nerado. Dabar svarsto, kad labai norėtų grįžti į mokyklą ir baigti dvylika klasių. Kol kas gyvena iš pašalpos, be to, iš vaiko tėvo, geranoriškai pinigų vaiko išlaikymui nemokėjusio, 150 Eur mėnesiui prisiteisė per antstolius. Tėvas maždaug kartą per mėnesį su sūneliu susitinka, dažniau to daryti nenori. „Be to, kai susitinka, jis vaikui niekada neatneša nė mažytės dovanėlės“, – pastebėjo Ramunė.

Mamai vaikų nereikėjo

Ramunės praeityje – daug skausmo. Į vaikų globos namus ji pateko, nes tėvai girtavo, o vaikai, kurių iš viso buvo keturi, badavo. Galiausia vyresnė jos sesė pati išsikvietė vaikų teisių atstovus, kad juos iš tokios šeimos paimtų. „Sesė buvo ir teisme, vėliau man pasakojo, kad ten mama sakė, kad jai mūsų nereikia“, – liūdnai prisiminė Ramunė. Jos tėvas miręs, o mama gyva, tebegirtauja. Jos tarpusavyje nebendrauja. Vyriausioji sesuo sukūrė šeimą ir išvyko į užsienį, vienas brolis tapo narkomanu, kitą, kai jam buvo devyneri, įsivaikino kanadiečių šeima.

O kaip merginai sekėsi vaikų globos namuose? „Viena vertus, ten buvo neblogai – iš mūsų reikalaudavo tik susitvarkyti savo kambarius, praustis ir eiti į mokyklą, daugiau niekuo rūpintis nereikėjo. Kita vertus, ten man buvo blogai, nes kiti vaikai iš manęs labai tyčiojosi, smurtavo“, – sakė Ramunė. Pasak jos, patyčios prasidėjo tuomet, kai motina ją, kadangi jos plaukai buvo labai garbanoti, nusprendė nuskusti plikai. „Tada vienas berniukas sugalvojo, kad aš turiu utėlių ir pradėjo šaipytis, o tą išgirdę ir kiti vaikai mane pradėjo skriausti“, – pasakojo moteris, neprarandanti vilties, kad po visų vargų pagaliau visgi pavyks susitvarkyti savo gyvenimą ir tinkamai pasirūpinti sūneliu.

Gintarė Kairytė 

lrytas.lt informacija