Nuotraukos autorius: Nuotr. iš asmeninio albumo

Poeto iš Druskininkų šeimą sunki sūnaus liga laiko už Atlanto

Po beveik ketvirčio amžiaus šių metų rudenį gimtuosiuose Druskininkuose apsilankęs poetas Linas Umbrasas (39 m.) galbūt ir norėtų su žmona Greta visam laikui iš Čikagos grįžti į Lietuvą, tačiau dėl penkiamečio sūnaus Vakario paveldimos ligos Amerikoje šeimai gyventi patogiau. Čia pakantesni aplinkiniai ir geresnė ateitis negalią turinčiam vaikui. Vakaris, kaip ir daugelis jo amžiaus vaikų, trokšta būti greičiausias ir laimėti. Jam tai ne visada pavyksta, bet vaikas nenuleidžia rankų. O amerikiečiai bendraamžiai jo, kaip kitokio, neišskiria. Vakario liga – paveldima spastinė paraplegija – primena cerebrinį paralyžių, ji pažeidžia kojų raumenyną. Skirtingai nei cerebrinis paralyžius, liga yra progresuojanti. Berniukui diagnozė patvirtinta genetinio tyrimo metu, kai buvo nustatytas mutavęs genas. Raumenis spazmuoja, jie tampa nelankstūs, dėl to vaikui kelis kartus jau teko leisti botokso tirpalo jiems suminkštinti. Vakaris privalo avėti specialiai pagamintas langetes. Be jų vaikas vaikšto ant pirštų galų – tik taip išlaiko pusiausvyrą. Berniukas dažnai griūva. O tikimybė, kad ateityje pėdos deformuosis, didžiulė. Gali prireikti operuoti. Pasak gydytojų, liga visiems ligoniams progresuoja skirtingai. Pasaulyje gali būti nuo 11 tūkstančių iki 77 tūkstančių šios ligos atvejų.

L.Umbrasas Amerikoje rado kelis specialistus, tiriančius ir stebinčius pacientus, kuriems nustatyta tokia diagnozė. Pas vieną jų Teksaso valstijoje, Dalaso mieste, su Vakariu jau lankėsi. JAV valstybinis draudimas Vakariui apmoka fizinės ir kalbos terapijos paslaugas, įtvarus ir apsilankymus pas specialistus. Kitų tyrimų išlaidas ir keliones šeima apmoka pati. Iš Druskininkų kilęs Linas girdėjo daug gerų atsiliepimų apie kurorto „Saulutės“ vaikų reabilitacijos centrą ir norėtų sūnų atvežti pasigydyti į Lietuvą. Bet vasarą „Saulutėje“ gydosi vaikai iš visos Lietuvos, o kitais metų laikais nėra patogu nei tėvams, nei vaikui dėl mokyklos. Kol kas Vakaris Čikagoje lanko lietuvišką šeštadieninę mokyklėlę, darželio klasę, ir pagal Montessori metodiką dirbančią „Žiburėlio“ mokyklą. Pasak Lino, Amerikoje vaikai ilgiau išlieka vaikiški, naivesni. Jie tiesiog vėliau bręsta. Šioje šalyje labai daug dėmesio skiriama patyčių prevencijai, o Lietuvoje tebėra vadinamasis pereinamasis laikas. „Vaikai jau kiti, tiktai tėvai – dar ne“, – įsitikinęs poetas L.Umbrasas. Jis pastebi, kad Lietuvoje vaikai turi išlavintą nuojautą išlikti – moka elgtis, kaip situacija ar gyvenimas pareikalauja, o Amerikoje jiems viskas paduota, taigi kasdienės kovos tarsi nelieka.

Vakaris kartą per savaitę su dešimtmečiu broliu Vyčiu tame pačiame mokyklos pastate lanko futbolo treniruotes. Tiesa, jo amžiaus vaikams tai daugiau pratimai ir kamuolio paspardymas. Niekas nepyksta ir nesityčioja, jei Vakariui ką nors padaryti užtrunka ilgiau. Sunkiomis dienomis į mokyklą Vakaris keliauja su vaikštyne. Bet ir su ja bando bėgti. Vienąkart, norėdamas pagreitinti kojytes, Vakaris ant jų flomasteriu prisipiešė. Amerikos lietuvių šeima abu vaikus auklėja vienodai, reikalaudami tvarkos ir drausmės, žinoma, mažesniajam reikia daugiau padėti. „Mudu su Greta mokomės iš Vakario džiaugsmų ir sunkumų“, – sakė Amerikos lietuvis. Namuose jie visi keturi bendrauja tik lietuviškai. Visiškai be akcento gimtąja kalba šnekantis poetas įsitikinęs: žmogus visada linkęs siekti to, ko negali turėti lengvai. Jis tai labiau brangina. Gyvendamas ne gimtinėje jis turi misiją. „Mano misija – perduoti kalbą. Kalba – mano namai, ir aš noriu, kad mano vaikai tai suprastų“, – sakė poetas. Su amžiumi Linas nepraranda gebėjimo nustebti ir pastebėti. Mėgina į įprastus dalykus pažvelgti kitaip. Kartais – vaiko akimis. Amerikoje Linas su tėvais ir broliu atsidūrė prieš devyniolika metų mamai laimėjus žaliąją kortelę. Tuomet jam buvo devyniolika metų, o jaunesniam broliui Tomui – trylika. Emigracijoje tėvai išsiskyrė. Tėčiui nepavyko pritapti už Atlanto, o 2006 metais, būdamas vos 49-erių, jis netikėtai mirė. 60-metė Lino mama dainininkė Loreta Janulevičiūtė gyvena aktyvų gyvenimą, atvyksta į Lietuvą, koncertuoja su žinoma atlikėja Rūta Morozovaite. Čikagoje aktyvi ir draugiška lietuvių bendruomenė, todėl Linas lengvai čia prisitaikė. Dabar jis yra „Žaltvykslės“ teatro aktorius.

Su būsima žmona Greta Germanaite Linas susipažino jau Amerikoje, šokių kolektyve, kuriame šoko tautinius ir sportinius šokius. Taip jau išėjo, kad vadovė juos sustatė į porą. Draugystė truko septynerius metus, paskui Linas ir Greta susituokė, gimė du sūnūs. Greta, baigusi koledžą, kur mokėsi ankstyvojo mokymo pedagogikos, šiuo metu prižiūri jaunėlį Vakarį. Ji taip pat dešimtus metus šeštadieniais dirba mokytoja Maironio lituanistinėje mokykloje. Linas sakė, kad ryšį su žmona stiprina bendri pomėgiai: abu mėgsta šokti, abu vaidina teatre. Vieną poezijos knygą išleidęs L.Umbrasas, kalbėdamas apie aistrą poezijai, yra savikritiškas ir neskuba leisti antrosios – jam itin svarbu kokybė. Šiemet sulaukęs kvietimo į „Poetinio Druskininkų rudens“ renginius jis ilgai nesvarstė. Juk Druskininkai – jo gimtinė. Abu mamos tėveliai – dzūkai. Diedukas Bronius ir būrys jo seserų užaugo Ratnyčioje; močiutės giminė – iš Radyščiaus kaimo, vėliau persikėlė gyventi į Seirijus, kur palaidoti ir močiutės tėvai, Lino proseneliai. O kurorte Linas lankėsi jau labai seniai – prieš 24 metus, o į Kauną, kur baigė vidurinę mokyklą, parskrenda dažniau.

„Jaučiausi ne atvažiavęs, o grįžęs. Išgražėję Druskininkai, nematytos pramogos. Miesto aura gyva“, – trijų dienų vizitu džiaugėsi Linas. Amerikoje logistika užsiimantis poetas, dirbantis brolio kompanijoje, savo darbe jaučiasi lyg kitame pasaulyje. Logistika toli nuo poezijos. „Darbas yra darbas, – nedaugžodžiavo Linas. – Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Amerikoje logistų darbas labai įtemptas, pirmi turime spręsti problemas, atsiskaityti, aiškintis. Darbas kainuoja daug nervų. Bet privalau išlaikyti šeimą.“

„Lietuvos rytas“ , Ramunė Karlonienė

lrytas.lt informacija