Alytaus rajono meistrės ir jų darbai įvertinti konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“

Konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ apdovanojimai vyko Alytaus kraštotyros muziejuje. Apdovanoti geriausi apskrities liaudies meistrai. Alytaus rajono vytelių pynėjai Rasai Aleksandravičienei skirtas specialusis diplomas, o juostų audėjai Renatai Žiūkienei – trečiosios vietos diplomas. Sveikiname amatininkes!

Rasa Aleksandravičienė yra sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo pynimo amato puoselėtoja. Moteris su senaisiais tradiciniais liaudies amatais susidūrė dar vaikystėje, domėjosi rankdarbiais ir linko prie jų, mėgo kurti įvairius paveiksliukus iš šiaudų. Dar besimokydama mokykloje, susipažino su vytelių pynėja Ona Būriene, jos pinti kūriniai labai sužavėjo Rasą ir paskatino toliau domėtis amatininkyste.

Rasa vytelių pynimo amato žinias gilino ir įgijo vytelių pynėjos patirtį Kauno aukštesniojoje technologijos mokykloje. Kaip sako pati Rasa, „pinti galėtų tikrai daugelis, nors tai labai atsakingas, daug kantrybės, susikaupimo ir kruopštumo reikalaujantis darbas, tačiau gavus rezultatą, pajunti kūrybinio darbo džiaugsmą.“

Rasa nuo 1994 m. yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, 2010 m. jos dirbiniams suteiktas Lietuvos tautinio paveldo produktų sertifikatas.

Renata Žiūkienė – tradicinių rinktinių juostų audėja, senojo audimo amato meistrė, tautodailininkė. 2017 m. jos darbams suteiktas Tautinio paveldo produkto sertifikatas. Puniškė Renata populiarina juostų audimą, dalyvauja parodose, edukacijose. Dalyvius audėja supažindina su dzūkiškų juostų įvairove, jų raštais, spalvomis, simbolių reikšmėmis, papasakoja apie juostų pritaikymą kasdieniame gyvenime XIX amžiuje bei prietarus, susijusius su juostų audimu. Demonstruodama savo išaustas margaspalves juostas, R. Žiūkienė papasakojo apie juostų rūšis. R. Žiūkienė – dailiųjų tekstilės dirbinių profesijos mokytoja. Renatos veikla iškalbinga ir gausi.

Kodėl Renata audžia? Ji sako: „Kas ten žino – ar laumių, ar Laimos sėdėta prie mano lovelės, ar probobių, kurios šitoje žemėje ne viską spėjo išausti, vėlių būta, bet austi norėjau nuo mažų dienų. Laikui bėgant atsirado įrankiai, mokytojų ir palaikytojų komanda. Gal ir genai ne paskutinėje vietoje bei gyvenimo būdas, aplinka. Ir nieko nebūtų be ilgai trunkančio ir kruopštaus darbo prie staklių, be užsispyrimo, tikėjimo, tuo ką darai. Įkvepia žmonės, kurie dalijasi savo žiniomis, vertina, palaiko, supranta. O audimas mane užburia, įtraukia savo gelmėn, žavi raštų senumu, gražumu. Ir nesvarbu, kad sertifikatus turiu, kad padėkų daugėja, didėja žinomumas – kartu auga atsakomybė už savo darbus, už skleidžiamas žinias. Ir aš vis dar mokausi iš senų audėjų, iš jaunų kolegių. Nepaprastas jausmas, kai suvoki, jog esi tarp to, kas sena ir jau praeitis – esi tarpininkas, nešantis žinias, jas perduodantis ateitin“.

Alytaus rajono savivaldybės informacija