Kaip skurdus Dzūkijos kaimelis Trasnykai sukėlė politinę įtampą

Dažnai turtingos knygomis namų bibliotekos, kai darai „reviziją“, tampa tikru lobynu. Besišvarinant, rikiuojant knygas pagal aukštį tarsi kareivėlių armiją, į rankas pakliūva nedidelė, kietu viršeliu, 1966 metų leidimo Jono Miškinio atsiminimų knyga „Manoji Dzūkija“.
Tai buvusio Alytaus gimnazijos mokytojo prisiminimai – nuo vaikystės iki antrosios bolševikų okupacijos. Prisiminimus autorius rašė būdamas Londone. O vienas J. Miškinio prisiminimas – itin įdomus – kaip skurdus Dzūkijos kaimelis Trasnykai sukėlė politinę įtampą. Neredaguodama teksto , perspausdinu ir kviečiu pasiskaityti apie įvykį, kuris buvo lygiai prieš 80 metų.

1938 m. kovo 17-18 d. d. Lenkija pasinaudojo eiliniu įvykiu prie administracijos linijos, ties Trasnykų kaimu, Merkinės valsč., Alytaus apskrityje, kur naktinio susišaudymo metu Lietuvos pusėje buvo sužeistas lenkų kareivis, kuris vėliau nuo žaizdų mirė. Dėl šio įvykio Lenkijos vyriausybė sukėlė didžiausią triukšmą ir įteikė Lietuvos vyriausybei griežčiausią ultimatumą.
Panašių įvykių prie administracijos linijos yra buvę kelios dešimtys, ir vis tekdavo nukentėti lietuviams. Nuo 1919 m. ligi 1938 m. buvo per 80 susišaudymų, kurių metu lenkų sargybiniai yra nušovę 50 lietuvių. O kiek kartų lenkai buvo pagrobę lietuvius pasienio sargybinius ir kelerius metus kalinę, žiauriausiai juos kankinę! Taigi 1938 m. kovo 11 d. įvykis nebuvo kažkoks ypatingas, o tik eilinis paryčio tamsoje susišaudymas, kurio auka buvo lenkų kareivis.
Bet Lenkija, nepaisydama nei tiesos, nei teisės, atmetė visus Lietuvos vyriausybės pasiūlymus įvykiui likviduoti taikiu būdu. Tai parodė, kad Lenkijai 1938 m. kovo mėn. įvykis buvo patogus ir seniai laukiamas pretekstas imtis prieš Lietuvą naujų smurto žygių. Kovo 17 d. vakare Lenkijos vyriausybė įteikė Lietuvai 48 valandų ultimatumą, kuris toli prašoko įvykio rimtumą. Vietoj atitinkamų kompensacijų už įvykio nuostolius Lenkija pareikalavo ligi kovo 31 d. užmegzti diplomatinius santykius. Jei taip nebūtų padaryta, Lenkija pati imsis priemonių savo reikalams apsaugoti.
Vadinas, tie įvykiai ties Trasnykų kaimu pasitarnavo lenkams. Vokietija tuo metu vykdė Austrijos anšliusą. Trasnykų įvykį pasigavo lenkų radiofonas jau kovo 12 d. vakare, tendencingai tą įvykį atpasakodamas ir nurodydamas, kad lenkų vyriausybė rezervuoja sau teisę užimti šiuo reikalu tokią poziciją, kokios reikalauja susidariusios padėties rimtumas.
Po to lenkų spauda pradėjo skelbti provokacinius straipsnius prie Lietuvą. Kovo 13 d. karių organas „Polska Zbrojna“ rašė apie padėtį Kaune po Trasnykų įvykio, kilusią paniką ir Lietuvos kariuomenės dalinių koncentravimą ties Vokietijos siena.
Varšuvon grįžo Bekas. Kovo 13 d. Vilniaus Vileikoje įvyko lenkų šaulių mitingas, kuris buvo transliuojamas per radiją. Lenkų šovinistai šaukė: „Do Kowno, my chcemy Klaipedy“ Tokie šėlimai truko visą savaitę. Net ir vaikų radijo valandėlėse Vilniuje, Varšuvoje ir kitur buvo kreivai informuojama apie Trasnykų įvykį. Na, žinoma, triukšmu pasinaudojo ir užsienio spauda, ypač vokiečių. Toks „Koenigsberger Allgemeine Zeitung“ savo kovo 14 d. numeryje paskelbė, kaip Lenkija nusistačiusi veikti prieš „lietuvių provokaciją“. Prancūzų ir anglų, pvz., tokie rimti laikraščiai, kaip „Times“ ar „Daily Telegraph“, nors domėjosi įtempimu ir darė kai kuriuos spėliojimus, tačiau nepuolė Lietuvos. Prancūzijos spauda, parodžiusi didelį susidomėjimą, ne tik pranešė apie patį įvykį, bet supažindino savo skaitytojus su Lietuvos istorija ir su Vilniaus byla, spausdino žemėlapius, iš kurių buvo matyti Lietuva ir ją supantieji kraštai. Kai kurie prancūzų laikraščiai plačiai rašė apie lietuvių-lenkų santykius („Ocuvre“, „Le Journal“, Populare“, „Ce Soir“, „Republique“, „La Tribune des Nation“). Šioje spaudoje galima buvo pastebėti prancūzams įprasto kai kurių dalyk ar santykių nesupratimo, nesiorientavimo, tačiau parodyta nemaža objektyvumo ir gilaus Lietuvos interesų vertinimo.
Latvių „Jaunakas Zinas“ rodė nuosaikumą.
Per Vilniaus radiją Ostrauskis ragino lietuvių „pavergtus“ lenkus išsilaisvinti iš priespaudos. Girdi, dabar gera proga. O vokiečių spauda talkininkavo lenkiškajai, ragindama lenkus priversti savo atkaklųjį kaimyną paklusti jų valios. Paryžiaus „Humanite“ stambia antrašte išsispausdino informaciją „Berlynas spaudžia Varšuvą prieš Lietuvą“.
Lietuvių „Lietuvos Aidas“ kovo 18 d. nurodė, jog sausio-vasario mėn. privatūs asmenys vedė pasitarimus tarp Lietuvos ir Lenkijos, o ultimatumo dienos vakare Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje pranešė lenkų pasiuntiniui apie Lietuvos pasiryžimą sueiti į ryšį su Lenkijos vyriausybe išsiaiškinti padėčiai.
„Lietuvos Aidas“ tada dar rašė, kad lietuvių tauta tikinti, jog teisingumas dar nėra iš pasaulio išnykęs, ir ramiai, šaltai, be isterikos, be kiršinančių riksmų ir kultūringai tautai nederančių plūdimų ji yra pasiruošusi pati savo likimą išspręsti taip, kaip diktuos jos tautiniai ir valstybiniai interesai.
„XX Amžius“ vedamajame pabrėžė, kad atėjo valanda, kada gana kalbėti žodžiais apie vienybę. Esą, laikas pamiršti smulkius savus interesus, žiūrėti bendros tautos ir valstybės gerovės ir vieningai budėti laisvės sargyboje.
Kovo 19 d. visi dienraščiai išsispausdino Lietuvos kariuomenės Kūrėjų Savanorių Sąjungos rezoliuciją vyriausybei, prašančią visuomenę laikytis vienybės ir drausmės, o vyriausybę – daryti visų žygių, kad Lietuvos suverenumas ir tautos garbė nebūtų pažeista.
„Lietuvos Žinios“ vedamajame, pavadintame „Istorinė valanda“, pasisakė už visos tautos jėgų sutelkimą tokią kraštui svarbią valandą.
„XX Amžius“ skatino į konsolidaciją, ir tai geriausias esąs kelias į ateitį.
Lietuvos žydų spauda irgi vienu balsu pasisakė už visų jėgų vienybę. „Idiše Štime“ reikalavo konsolidacijos, neišskiriant ir tautinių mažumų, ypač žydų. Panašiai rašė ir „Das Vort“ bei „Volksblat“. Šis pastarasis pažymėjo, kad istorija žinanti, jog sveikos ir darbščios tautos randančios priemonių apsisaugoti nuo pavojų.
Italijos spauda vedė griežtai priešlietuvišką akciją.
Bet ir Sovietų Rusijos „Izvestija“ piktinosi lenkų tokiu pasielgimu.
Tai, va, kokią politinę įtampą sudarė skurdus Dzūkijos kaimelis Trasnykai.
Jonas Miškinis „Manoji Dzūkija“ atsiminimai. Londonas, 1966, p. 86–90.

Publikaciją parengė Daina Baranauskaitė

Nuotraukų galerija