Nuotraukos autorius: Alytaus turizmo informacijos archyvo nuotrauka

Balkasodžio koplyčia iki šiol apipinta legendomis

Gyvenantieji Dzūkijoje gali aplankyti legendomis apipintą Balkasodžio koplyčią. Ji yra Alytaus rajono Miroslavo seniūnijoje Balkasodžio kaime, miške, visai greta Šilelio gatvės. Beje, remiantis istorikų informacija, Balkasodžio koplyčioje buvo rasta iki šių dienų vienintelė žinoma Alytaus rajono mumija.
Šiose vietose XVIII a. buvo įkurtas dvaras. Ilgą laiką jis priklausė Jaciunskų giminei. Apie tai liudija ir greta koplyčios esantis antkapinis paminklas su lenkiškais užrašais, bylojančiais, jog čia palaidota šios giminės atstovais. Iki šių dienų yra išlikęs pasakojimas, kad ponas Jaciunskas mirė Lenkijoje, tačiau visuomet sakė, jog nori būti palaidotas savo giminės dvaro kapinėse esančioje koplyčioje. Artimieji nutarė išpildyti šį jo norą ir slapčiomis pono kūną gabeno į Balkasodį. Velionis buvo įsodintas į diližaną, iš abiejų pusių sėdo moterys, kad galėtų jį prilaikyti. Taip ir leidosi į kelionę. Pono būta dailaus vyro, juodais plaukais, tankia barzda. Jam buvo uždėta skrybėlė. Niekam net nekilo įtarimo, kad tai miręs žmogus. Galima buvo pamanyti, kad ponas tiesiog miega. Tačiau istorikų, atidžiau tyrinėjusių Balkasodžio koplyčios istoriją nuomone, vargiai ponas Jaciunskas buvo palaidotas koplyčios rūsyje. Greičiausiai jis amžino poilsio atgulė greta esančiose kapinėse. O koplyčios istoriją reikėtų sieti su kitu dvaro savininku – Eugenijumi Dombkovskiu.
Kai kuriuose šaltiniuose koplyčios pastatymo data nurodoma tiesiog XIX a. II p. Tačiau galima sutikti ir įvardijamą apytikslę konkrečią datą – apie 1887 m. E. Dombkovskis į mūsų kraštus atvyko iš Novočerkasko. 1884 m. ir iš buvusių savininkų nusipirko dvarą. Dvaro teritorijoje buvusiose kapinėse nutarė pastatyti koplyčią, po kuria buvo įrengtas laidojimo rūsys. Apylinkėse sklandė kalbos, kad koplyčios statybai buvo pakviesti meistrai italai.
Koplyčios viduje buvo altorius, stalas su visais liturginių apeigų reikmenimis, langus puošė vitražais, ant sienų kabojo paveikslai, ant palangės stovėjo Švč. Mergelės Marijos statula. Grindys buvo iš juodojo ir baltojo metlacho plytelių. Po koplyčia įrengtas laidojimo rūsys su cilindriniais skliautais. Minima, kad čia stovėjo trys sarkofagai, viename iš jų – koplyčios statytojo E. Dombkovskio kūnas.
Mirus dvaro savininkui E. Dombkovskiui jo kūnas buvo balzamuotas ir laikui bėgant mumifikavosi. Velionis buvo apvilktas kariškais rūbais, palaidotas su auksiniu medalionu ir kardu. Pradėjus niokoti koplyčią buvo išplėšti ir jos rūsyje stovėję karstai. Pasakojama, kad niekadėjai pradžioje numovę pono batus, juos tampė po kaimą. Galiausiai buvo taip įsidrąsinta, jog septintame parėjusio amžiaus dešimtmetyje ir mirusiųjų kūnai žiemą buvo išmesti ant sniego. E. Dombkovskio palaikus išgelbėjo teismo medikai. Jie kaip mumifikavęsi buvo perduoti Vilniaus universiteto Anatomijos katedrai. Tai kol kas yra vienintelė žinoma mumija Alytaus rajone. Kitų mirusiųjų palaikų likimas kol kas nežinomas.
Tarpukariu dvaras su koplyčia priklausė Mečislovui ir Onai Olenskams. Koplyčia buvo prižiūrima, tvarkoma. Po Antrojo pasaulinio karo pasikeitus politinei santvarkai, įsitvirtinus sovietmečiui, pastatas buvo apleistas ir neprižiūrimas. Tiesa, teigiama, kad apie 1948-1949 m. dar pora kartų koplyčioje buvo laikomos Šv. Mišios. Ilgainiui apleista koplyčia tapo ilgapirščių taikiniu. Po truputį buvo vagiami koplyčios daiktai, niokojama ir ji pati. 1975 m. koplyčios išlikusi, tačiau ženkliai apirusi Kristaus, nešančio kryžių, statula buvo iškelta, restauruota ir priglausta Miroslavo bažnyčioje.
2009 m. itin nuniokota žmonių ir laiko koplyčia buvo įrašyta į Valstybės saugomų nekilnojamų kultūros vertybių registrą.

Vilma Slabačiauskienė

Nuotraukų galerija