Tarptautinį memorialą Spaske papuoš alytiškio skulptoriaus Artūro Zienkos išdrožtas kryžius

Alytaus rajone, Radžiūnų kaime gyvenantis skulptorius Artūras Zienka pabaigė ypatingą darbą - kryžių „Nekaltai žuvusiems atminti“. Tai vienas paskutiniųjų skulptoriaus darbų , kurį planuojama pastatyti nukentėjusiems nuo komunistinio teroro tėvynainiams tarptautiniame memoriale Spaske Kazachstane.
Nors Artūrui dar nėra nė 40-ties , jis jau gana gerai žinomas skulptorius Pietų Lietuvoje. Menininko darbus daugiausia galima pamatyti Pietų Lietuvoje, Dzūkijoje, nemažai jų- Suvalkijoje, ne vienas darbas likęs pasibaigus plenerams Vokietijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, o kai kurie darbai jau iškeliavę ir už Atlanto.
Visi stambieji drožėjo darbai yra gaminami iš kietos ąžuolo medienos, o mažesniems meistras renkasi minkštesnę- liepą. Skulptorius iš pradžių skaičiavo savo darbus, tačiau vėliau pametė skaičių. Dabar sako, kad reikėtų atsisėsti ir rimtai paskaičiuoti, o kol kas šypsodamasis tarsteli, kad jau ne vienas miškovežis rąstų išdrožtas.
„Nuo vaikystės man medis kvepėjo, tad ir likau prie medžio“, - sako A. Zienka.
Kryžius „Nekaltai žuvusiems atminti “ – tai vienas paskutiniųjų skulptoriaus darbų. Tarptautinė solidarumo ir demokratijos asociacija „Mes“ dalyvauja programos „Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių kapų ir palaidojimo vietų žyminčių paminklų tvarkymas“ įgyvendinime, parengė projektą „Negrįžusiųjų atminimui“, kurio veikloje planuojama tarptautiniame memoriale Spaske pastatyti ąžuolo lietuvišką kryžių nukentėjusiems nuo komunistinio teroro tėvynainiams.
„Kaip darbas, tai šis tikrai buvo sunks. Tačiau kai darbas kartu ir hobi – visai smagu. Jauti malonumą dirbdamas. Juk ir duoną iš to valgau, ir dar malonu. Manau, kad man gyvenime pasisekė“, sako skulptorius.
A.Zienka džiaugiasi pavertęs savo pomėgį darbu, o paklaustas apie ateities planus žadėjo ne tik ir toliau drožinėti iš medžio, bet ir pradėti tašyti akmenį bei surengti savo asmeninę parodą.
Jaunimui Kazachstano pavadinimas byloja apie didžiulę egzotišką vidurinę Aziją, o dažnam vyresnio amžiaus žmogui tebekelia šiurpą: į šios šalies lagerius sovietai iš Lietuvos ir kitų šalių išvežė tūkstančius politinių kalinių ir tremtinių. Karlagas, Pesčianlagas, Steplagas, Balchašas, Dolinka, Žezkazganas-Rudnikas, Karabas, Alžyras, Kingyras, Spaskas... Šie ir daug kitų lagerių buvo Kazachstane. Dešimtys tūkstančių į juos gyvuliniais vagonais atvežtų vyrų, moterų ir vaikų turėjo Kazachstano stepėse sukurti galingą industrinę ir karinę pramonę, kuri padarytų SSRS pirmaujančia imperija, kad visas pasaulis ją gerbtų ir jos bijotų. Dirbdami katorginius darbus tie XX amžiaus vergai buvo dar ir niekinami, luošinami fiziškai ir dvasiškai, marinami badu, mušami, kankinami, žudomi.
1930 metais buvo įsteigtas GULAG – Vyriausioji lagerių valdyba, vadovavusi šimtams lagerių visoje SSRS. Ne savo valia Kazachstanui teko priimti 1,3 mln. žmonių, deportuotų iš visos SSRS. 1931 m. buvo įkurtas Karagandos lagerių tinklas, kuris sutrumpintai vadinamas Karlagu (Karagandinskije lageria). Jis apėmė kelias dešimtis lagerių ir veikė iki 1959-ųjų. Manoma, kad šiuose lageriuose, išsidėsčiusiuose buvusios Kazachijos SSR teritorijoje, nuo 1940 m. iki 1956 m. kalėjo per 15 000 lietuvių, nuteistų remiantis politiniais kaltinimais. Politinių represijų aukų muziejuje, įsteigtame buvusioje Karlago vadavietėje Dolinkos kaime, eksponuojami dokumentai rodo, jog pirmus vadinamuosius specialiuosius perkeltuosius – politinius kalinius ir tremtinius – NKVD atvežė į Karagandos sritį 1929 metais. Apie baisų lagerį byloja netoli Karlago vadavietės, Dolinkoje, esančios Mamočkino (Mamyčių) kapinės, lageryje gimusių mažylių kapinės. Šių vaikų asmens bylose ten, kur įrašomos tėvų pavardės, tebuvo raidės NKVD. "Deti NKVD" (NKVD vaikai).
Neįgaliųjų lageris SPASKAS įsteigtas po Antrojo pasaulinio karo. Didžiojo Kingyro kalinių sukilimo metu Spasko lageryje kalėjo 15 tūkst. kalinių, tarp jų – 330 moterų. Didžioji dauguma Spasko lageryje buvo neįgalieji bei nepagydomi ligoniai. Į Spaską iš kitų lagerių suveždavo kalinius numirti, tačiau net ir sunkiausi ligoniai buvo varomi į darbą. Dirbo neįgalieji be rankų, be kojų, akli, kurti. Berankiai iš akmenų karjerų nešiojo akmenis statyboms ant kaklo pakabintuose maišuose, aklieji – pririšti prie reginčiųjų ir t. t. Esant tokiam kontingentui, kalinių mirtingumas lageryje buvo labai didelis. Kasdien mirdavo dešimtys ir daugiau kalinių, tačiau bendras jų skaičius nemažėjo, nes nuolatos atveždavo neįgaliųjų iš kitų lagerių.
Daugiausia kalinių buvo iš Vakarų Ukrainos ir Baltijos kraštų. Lietuviai Spasko lageryje sudarė 20 proc. bendro kalinių skaičiaus. Daugiausia tai buvo Lietuvos partizanai, jų rėmėjai bei ryšininkai. Nemažai Spaske kalėjo Lietuvos kariškių, kunigų bei kitų inteligentijos atstovų. Įamžinti Kazachijos lageriuose kalėjusių lietuvių atminimą pradėta dar 1990 metais. Tais metais Kazachstane – plačiai išsimėčiusiuose buvusiuose Kazachijos lageriuose lankėsi Lietuvos ekspedicija, kurios dėka lagerių vietos buvo pažymėtos atminimo ženklais, kryžiais ir kryželiais. Ilgainiui aplink lietuvių paliktus ženklus pradėjo formuotis ištisi memorialai, paminklus statė šalys, kurių piliečiai kalėjo šiuose lageriuose. Dabar kapaviečių laukas Spaske – tarptautinio memorialo vieta. Čia kalėjusiesiems ir mirusiesiems lageryje paminklus pastatė Vokietija, Vengrija, Lenkija, Prancūzija, Ukraina, Suomija, Italija, Rumunija ir kitos šalys. Šiuo metu tarptautinio memorialo vietoje Spaske nukentėjusiesiems nuo komunistinio teroro pastatyti 26 šalių paminklai. 1990 metais pastatytas atminimo ženklas neatspindi lietuviškų simbolizuojančių atminimo ženklų, skirtų politinių represijų aukoms atminti, todėl Spasko memoriale ketinama atnaujinti žuvusių lietuvių atminimo ženklą ir pastatyti ąžuolo lietuvišką kryžių.

Vilma Slabačiauskienė

Nuotraukų galerija