Šiandien – Saksų karių ir Lietuvos I pėstininkų pulko skvero atidarymas

Gegužės 17 d. 12.00 val. netoli Alytaus senosios geležinkelio stoties šalia pėsčiųjų tako (prie vienuolyno, esančio Gardino g. 26) atidaromas Saksų karių ir Lietuvos I pėstininkų pulko skveras. Renginio metu bus perkirpta simbolinė atidarymo juostelė, pasidžiaugsime KASP ir Ulonų bataliono dovana Alytaus miestui – suoliukais, skirtais šiam skverui. Susirinkusiems gros Sausumos pajėgų orkestras.

Istoriniai faktai apie Saksų karius savanorius ir Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulką

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą ir 1918 m. lapkričio 11 d. paskelbus Kompjeno paliaubas, Antantės atstovai Vokietijos vyriausybei iškėlė reikalavimą ginti Lietuvą nuo galimos bolševikų invazijos. Vokietijos karinė vadovybė tesėdama duotus pažadus, iš pradžių mėgino iš Lietuvos teritorijoje buvusios X armijos verbuoti savanorių dalinius. Jiems apginkluoti planavo panaudoti vietoje esamą ginkluotę, kariams buvo žadamas geras atlyginimas. Šioje armijoje buvo likę senyvo amžiaus kariai, dauguma jų nebenorėjo tarnauti ir norėjo išvykti į Vokietiją.
Tų pačių metų gruodžio mėnesį į Vokietiją buvo išsiųsti karininkai savanorių verbuotojai. Įsteigta nemaža verbavimo punktų, ypač daug Saksonijoje. Sutartys buvo sudaromos trims mėnesiams, įstojusiems buvo mokama 30 markių alga, plius 5 markių dienos priedas. Pasilikusiems toliau tarnauti mokėta vienkartinė 100 markių premija.
1919 m. sausio pradžioje į Kauną atvyko pirmieji saksų savanoriai. Dauguma jų buvo surinkti iš bedarbių, netinkami karinei tarnybai, ir nemažą dalį teko grąžinti atgal. Sausio pabaigoje savanorių skaičius siekė 4 000 karių. Jie buvo dislokuoti Alytuje, Kaune, Jonavoje ir Kėdainių–Baisogalos apylinkėse. Pirmaisiais saksų savanoriais ne visada buvo galima pasitikėti, nes tarp jų buvo simpatizuojančių bolševikams. Kai kuriose Lietuvos vietose netgi tikėtasi jų sukilimų prieš Lietuvos valdžią.
Iš pradžių atvykę saksų savanoriai buvo įtraukti į 46-ąją saksų savanorių diviziją – ji buvo dislokuota Vilkaviškio–Alytaus–Kauno–Kėdainių ruože. Vėliau visos Lietuvoje veikusios vokiečių dalys buvo sujungtos į rezervinį savanorių korpusą. Jo vadu 1919 m. vasario 22 d. paskirtas generolas leitenantas Valteris fon Eberhartas (Walter von Eberhardt). Kovo pabaigoje 46-oji saksų savanorių divizija buvo pavadinta Pietų Lietuvos saksų savanorių brigada. Jos vadu paskirtas generolas majoras Otas Freiheris fon Ompteda (Otto Freiherr von Ompteda). Brigadą sudarė trys pulkai – 18, 19 ir 20 (kiekviename pulke po du batalionus), vienas atskirasis batalionas Raseiniuose, keturios artilerijos baterijos, vienas raitelių eskadronas, viena pionierių kuopa, ryšių rinktinė, naikintuvų eskadrilė, auto rinktinė, veterinarijos ligoninė, kepykla ir lauko paštas.
1919 m. vasario 12–13 d. vykusiame Alytaus mūšyje Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulkas, patyręs nemažų nuostolių, buvo priverstas atsitraukti. Miestą užėmė Sovietų Rusijos Pskovo divizijos kariai. Alytui atsiimti buvo pasitelktas kaip tik tuo metu iš Ukrainos į Gardiną atsitraukiančios Bugo vokiečių savanorių pajėgos. Saksų savanorių vadovybė dalį pajėgų traukiniais per Suvalkus ir Kalvariją perkėlė prie Alytaus, kur buvo telkiami ir kiti saksų savanorių batalionai. Naktį iš vasario 14 d. į 15 d. iš Suvalkų prie Alytaus atvažiavo šarvuotas traukinys. Vokiečių savanoriai su iš Jiezno atvykusiais lietuvių pėstininkais puolė Alytuje susitelkusius raudonarmiečius ir miestą atsiėmė.
Kovose su bolševikais aktyviai dalyvavo majoro V. Cešau (W. Zeschau) vadovaujamas 18 pėstininkų saksų pulkas, iš pradžių veikęs su atskiruoju Panevėžio batalionu, vėliau su I pėstininkų pulku. 19 pėstininkų saksų pulkas saugojo Kauną nuo bolševikų puolimų Jiezno–Žiežmarių–Kaišiadorių bare. Aktyviuose karo veiksmuose jam neteko dalyvauti. 20 pėstininkų saksų pulkas saugojo Gardiną, o balandžio mėnesį atvyko į Kaišiadoris. 1919 m. liepos mėnesį 19 ir 20 pėstininkų saksų pulkai išvyko iš Lietuvos. 18 pėstininkų saksų pulkas kartu su lietuvių kariniais daliniais dalyvavo išlaisvinant iš bolševikų Uteną ir Kupiškį ir netrukus taip pat išvyko iš Lietuvos.
Lemtingą vaidmenį tuo kritiniu Lietuvos istorijos laikotarpiu suvaidino jėga, kurią šiandien mažai kas prisimena – keletas tūkstančių vokiečių samdinių iš Saksonijos.