Jau XVIII-ąjį kartą Alytuje skambės Dainavos šalies muzikos festivalis

Birželio mėn. 16 d. 19 val. Alytaus kultūros ir komunikacijos centre Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertu prasidės aštuonioliktasis tarptautinis Dainavos šalies muzikos festivalis. Per septyniolikos metų laikotarpį festivalis tapo svarbiu profesionaliosios muzikos renginiu ir vienu iškiliausių regiono kultūros akcentų. Šio renginio metu siekiama supažindinti Alytaus miesto bei Dainavos šalies žmones su žymiausiais Lietuvos ir užsienio meniniais kolektyvais bei atlikėjais. Festivaliniai koncertai šiemet organizuojami Alytaus kultūros ir komunikacijos centre bei Alytaus Šv. Angelų Sargų ir Šv. Kazimiero bažnyčiose.
Pokalbis su festivalio sumanytoju ir vienu iš pagrindinių organizatorių, meno vadovu Vidu Simanausku bei žodžio kišenėje neieškančiu, garsiu Lietuvos muzikologu, rašytoju, muzikos švietėju, renginių vedėju Viktoru Gerulaičiu, be kurio Dainavos šalies muzikos festivalis taip pat neįsivaizduojamas.
Vidai, Dainavos šalies muzikos festivalis šiemet įvyks jau XVIII-ąjį kartą, kaip kilo idėja pradėti organizuoti tokio pobūdžio festivalį Alytuje?

– Sprendimas organizuoti festivalį siekia dar tuos laikus, kai organizuodavau naujametinius simfoninės muzikos koncertus. Šie koncertai tapo tradicija ir prasmingu šventiniu akcentu. Sena draugystė su Viktoru Gerulaičiu irgi padarė tam tikrą poveikį. Jo padrąsinimas ir sutikimas būti festivalio balsu galutinai nulėmė apsisprendimą. Tapo tradicija festivalį pradėti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertu. Dainavos šalies muzikos festivalis – tai puiki proga susipažinti su Europos ir pasaulio šalių profesionaliąja muzika. Profesionalusis menas yra mūsų valstybės kultūros politikos prioritetas.

Viktorai, o koks šis festivalis yra Jums ir ką reiškia? Juk esate neatsiejama Dainavos šalies festivalio dalis – jo balsas ir veidas.
– 1996 m. Alytaus kultūros ir pramogų centro direktoriumi tapo choro dirigentas Vidas Simanauskas. Jo pastangomis Alytaus miesto savivaldybė, pirmoji iš Lietuvos regionų, netrukus pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Nacionaline filharmonija. Tai leido Alytaus krašte palankesnėmis sąlygomis priimti filharmonijos solistus ir kolektyvus, kurių svarbiausias buvo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) ir jo legendinis vadovas Juozas Domarkas. Kaip tik nuo tada prasidėjo reguliarūs jau dvidešimt trejus metus trunkantys tradiciniai naujametiniai LNSO koncertai. Po 2001 metų gruodžio 28 d. šventinio vakaro kartu su V. Simanausku pasiūlėme J. Domarkui ir tuometiniam Alytaus merui šviesios atminties Vytautui Kirkliauskui paremti jų idėją rengti kelias dienas truksiantį muzikos festivalį. Gavus pritarimą, buvo paprašyta, kad festivalį visada pradėtų LNSO. J. Domarkas sutiko, bet „iškėlė sąlygą“: po atidarymo koncerto, kaip ir dabar – gruodžio 28 d. – ant vakarienės stalo privalo būti dzūkiškų lašinių. Meras su tokia sąlyga sutiko ir 2002 metų birželį Alytaus miesto dienų programoje startavo pirmasis festivalis, kurį atidarė LNSO ir J. Domarkas. Prisimenant dzūko Vinco Krėvės epinį šedevrą „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, festivalis buvo pavadintas „Dainavos šalies muzikos festivaliu“. Nuo 2004 metų jis tapo tarptautiniu.
Dzūkija gali didžiuotis tokiu festivaliu. Jis tebėra vienas solidžiausių regioninių muzikos festivalių Lietuvoje, kurio koncertuose galima išgirsti žymiausius šalies muzikus: solistus, instrumentinius ansamblius, chorus. Viename koncerte savo eiles skaitė ir Justinas Marcinkevičius. Mat visada stengtasi pasikviesti Lietuvos menininkus – dzūkus. Iš to siekio gimė ir tradiciniu koncertu tapęs išskirtinai buvusių alytiškių muzikų pasirodymo vakaras „Sugrįžę mūzos“. Kiekviename festivalyje galima išgirsti ir užsienio – Ispanijos, Kanados, Australijos (!) , Vokietijos, Italijos, Lenkijos, Nyderlandų ir kitų šalių muzikus. Koncertus mielai įsileidžia Dzūkų krašto bažnyčios. Visu tuo ir nuostabia dzūkų publika aš ir džiaugiuosi.

Žinoma, jog festivalio geografija vis plečiasi ir šiemet išgirsime smuikininką net iš Kinijos. Vidai, pristatykite kokiais dar „perliukais“ išsiskirs šių metų programa?

– Festivalyje pristatomi alytiškiai profesionalai, dirbantys ir gyvenantys Vilniuje bei kituose miestuose, kitose šalyse. Tai pianistė Rasa Vitkauskaitė, barokiniu smuiku grojanti smuikininkė Ūla Kinderytė, dainininkė Justina Gringytė bei kiti. Be ypatingo smuikininko iš Kinijos Mengla Huang, alytiškiai galės pasiklausyti unikalaus romų šeimos ansamblio iš Vengrijos, kurio muzikoje puikiai dera senosios tradicijos bei naujos patirtys, etninės muzikos harmonijos ir popmuzikos atgarsiai. „KARAVAN FAMILIA“ koncerte išgirsite naujas bei senas kompozicijas, nepaliekančias klausytojų abejingų, o pasirodymą šokiu papuoš Vanda Csámpai ir Sarah Nasiruddin.

Kiekvienas projektas susiduria su iššūkiais ir sunkumais. Ką sunkiausia buvo išgyventi Dainavos šalies muzikos festivaliui?

– Pradėjus festivalį, reikėjo išspręsti didžiąją Lietuvos kultūros reikalų „smulkmeną“ – finansavimo klausimą. Galima tik džiaugtis, kad Alytaus miesto savivaldybė tapo pagrindine festivalio finansuotoja ir globėja. Pamažu, gan atsargiai ir kukliai, išjudėjo ir privatūs rėmėjai. Pirmieji buvo UAB „Alkesta“, tuomet vadovaujama šviesios atminties direktoriaus Vytauto Zambacevičiaus. Šią įmonę galime vadinti ištikimiausia rėmėja, ji festivalį remia nuo pradžios iki šiol.

Viktorai, Alytaus kultūros ir komunikacijos centro Didžiosios salės atidarymo koncerte alytiškius pamaloninote ją (Didžiąją salę) pavadindamas itin skambiai – ,,Alytaus filharmonija“. Ar tikrai ši salė yra ta, kuri gali konkuruoti su kitomis šalies koncertinėmis salėmis ir būti greta, nenusileisti didžiųjų miestų filharmonijoms?
– Dabartinio AKKC Didžioji salė nuolat buvo tvarkoma ir tobulinama. Buvo laikai, kai naujametiniams koncertams tekdavo archajiškais būdais „pūsti“ šilumą, girgždėjo kėdės, pleveno dulkės. Pastaraisiais metais salė buvo iš esmės rekonstruota, labai pagerėjo akustika (dėl to scenoje pastatomos „akustinės kriauklės“). Sudarytos komfortabilios sąlygos artistams ir t. t. Bet gal svarbiausia – koncertų metu salė būna pilna, o publikos dėmesio, supratingumo ir entuziazmo gali pavydėti ir sostinė, ir didieji miestai. Pagaliau, Centre rengiami koncertai yra tikrai aukšto profesinio meninio lygio. Tai ir leido įvardyti AKKC Didžiosios salės būseną Alytaus filharmonija.
Beje, filharmonija (gr. – myliu harmoniją) kartu yra ir įstaiga, rengianti koncertus (ypač simfoninius), ir salė, kurioje tie koncertai vyksta. AKKC, be viso kito, tai ir daro. Tad siūlymas savivaldybės lygiu oficialiai įteisinti AKKC kaip Alytaus filharmoniją lieka atviras. Tokia ne valstybinė filharmonija neprivalo turėti nei savo solistų, nei muzikos kolektyvų. Vadinasi, ir čia prieštaravimų būti negali.
Su XVIII-uoju Dainavos šalies tarptautiniu muzikos festivaliu, Alytaus filharmonija!