Kalendorius praėjusio amžiaus Dzūkijai atminti

„Šis kalendorius pirmiausia yra kultūrinė žinia, – sako „Dzūkų kalendoraus 2020“ sudarytojas, asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ pirmininkas Juozas Žitkauskas. – Žinia apie skirtingus Dzūkijos regionus iš kitos pusės. Nerengiu kalendorių, turinčių vien komercinę paskirtį, bet ir neleidžiu tokių, kuriais skirta tik grožėtis. Man svarbu kultūrinį aspektą derinti su praktiškumu, noriu, kad kalendorių ant sienos pasikabinęs ar ant stalo pasistatęs žmogus nuolat į jį žvilgtelėtų, kažką perskaitytų, įsimintų įdomių faktų apie Dzūkiją.“

J. Žitkausko pastangos kurti ne tik gražius, bet ir originalius, įdomia informacija užpildytus ir kultūriškai praturtinančius kalendorius neliko nepastebėtos – pernai išleistas „Dzūkų kalendorus 2019“ buvo įvertintas trisdešimtąja, jubiliejine Lauryno Ivinskio premija kaip geriausias metų kalendorius. Ši premija skirta skatinti Lietuvos kalendorių sudarytojus, tęsiančius lietuviško kalendoriaus tėvo Lauryno Ivinskio tradiciją. J. Žitkauskui ji bus įteikta spalio 18-ąją.
Jau treti metai iš eilės pasirodantis „Dzūkų kalendorus“ šiemet išsiskiria ryškiomis spalvomis ir dvelkia praėjusio amžiaus pabaigos nostalgija – jį puošia fotomenininko Vytauto Stanionio 1999-aisiais darytos fotografijos, iš kurių žvelgia skirtingų Dzūkijos miestelių gyventojų veidai. Visus juos galima gerai įžiūrėti, galbūt – net atpažinti draugus, artimuosius, pažįstamus.
Alovės, Nemunaičio, Babriškių, Miroslavo, Seirijų, Daugų, Dusmenų, Pivašiūnų, Akmens, Krikštonių, Ryliškių, Metelių žmonės kadaise buvo nufotografuoti prie savo kaimo bažnyčios po mišių.
Kaip pasakoja J. Žitkauskas, iliustruoti kalendorių Dzūkijos miestelio gyventojų veidais kilo mintis prieš kelerius metus: „Prie manęs priėjo senų laikų draugas, Alytuje gyvenantis fotomenininkas V. Stanionis ir papasakojo turįs nuotraukų iš 1999-ųjų, kai fotografavo keliolikos Dzūkijos miestelių gyventojus. Tąkart sutarėme dirbti kartu.“
Naujausias – sieninis ir stalinis – „Dzūkų kalendorus“ skirtas ne tik „XX amžu atmyc“ ir ryškiomis, spalvingomis nuotraukomis pasigrožėti. Vartydamas kalendorių, susipažįsti su trumpa tų vietovių istorija, perskaitęs kalbininkės Astos Leskauskaitės parengtus tekstukus, sužinai, kaip tame krašte yra šnekama, o etnologė Nijolė Marcinkevičienė šįkart surinko įdomiausius receptus, mokančius pasigaminti gardžius patiekalus iš įvairių augalų. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad iš apynių galima išsikepti ragaišį? „Moliniam uzbonėlin, vasarošilcin vandenin indedam apynių, ruginių myltų, ir pastatai puodzynėlį tamsiai ir šiltai, kad užrūgtų“, – rašoma kalendoriuje. Su Lietuvos miškų augmenija menkai susipažinusiems, bet dzūkiškus receptus išbandyti trokštantiems žmonėms gelbsti botaniko Mindaugo Lapelės nuotraukos.
Šįkart kalendorius išsiskiria ir meteorologijos skiltimi „Tep spėdavo mūs dziedai...“, kuri supažindina su liaudiškais orų spėjimo metodais: „kadu aina traukinys ir sunkiai ūža – bus lietaus“, o „jei per Kalėdas pucia pietų vėjas, bus ankscyvas pavasaris, jei žiemys – vėlyvas.“
Prieš akis – „Dzūkų kalendoraus 2020“ pristatymų maratonas. Lapkričio 5-ąją kalendorius bus pristatytas Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, tačiau leidinio sudarytojai aplankys Lazdijus, Alytų, Seirijus, Panevėžį, Trakus, Kapčiamiestį bei kitus Lietuvos miestus ir miestelius.