Albertas Vidžiūnas: „Norėčiau, kad kiekvienas po spektaklio galėtų sau pasakyti – aš galiu“

Alytaus miesto teatro scenoje – kūrybinis įkarštis. Vasario 7 ir 18 d. žiūrovai kviečiami pamatyti pirmąją šių metų premjerą, režisieriaus Alberto Vidžiūno spektaklį „Jonas Sobieskis“ pagal to paties pavadinimo dramaturgo Herkaus Kunčiaus pjesę.
Praverkime repeticijų salės duris ir pakalbėkime su režisieriumi Albertu Vidžiūnu.
Alytiškiams teatro mylėtojams dramaturgas Herkus Kunčius jau yra pažįstamas. „Jonas Sobieskis“ – tai trečioji jo pjesė, parašyta Alytaus teatro trupei. Kitas dvi („(Ne)vaikų žaidimai“ ir „Laisvės arena“) jūs taip pat statėte šiame teatre.
Šio spektaklio pavadinimas „Jonas Sobieskis“ pakankamai asociatyvus.

Žmogus yra nuolat veikiamas įvairiausių dalykų, pradedant prisiminimais, jo emocine patirtimi, baigiant, ką jis skaitė atsikėlęs šį rytą laikraštyje. Svarbią vietą teatre užima asociacija, nes tenka kurti juodoje dėžutėje, o žiūrovą reikia nukelti į įvairias vietas ir laikmetį. Ir nesvarbu, kas tai yra – butas, rojus ar pragaras.
Tai Herkaus Kunčiaus meistriškumas kurti pagrindinį personažą, kurio pavardė asocijuojasi su degtine ir žymiu karvedžiu. (red. Jonas Sobieskis – didikas ir karvedys, Lenkijos karalius Jonas III ir Lietuvos didysis kunigaikštis). Tai jo talentas sugretinti tokius dalykus, o realybėje pamatyti žmogaus nuopuolį. Puolęs žmogus visada domino kūrėjus. Jo sprendimai nenuspėjami, jis gyvas ir miręs tuo pat metu.

Tai spektaklis apie žmogaus, skendusio buitinio alkoholizmo liūne, apsisprendimo laisvę keisti situaciją ir santykį su jį supančiu pasauliu. Giluminius spektaklio klodus žiūrovas atras pamatęs spektaklį, tačiau kasdienybės atspindžiai slepia skaudžias problemas.

Kalbant apie spektaklio siužetą, jis labai žemiškas – žmogus nusprendė nebegerti, nes jam apsireiškė Angelas. Jonas Sobieskis pasiekė tokį kraštutinumą, jog nusprendė visai nebegerti – net vandens. Užvaldytas minties, kad reikia gyventi ,,sausai“, jis išsivedė draugus į dykumą, pamokslavo ir kankino juos troškuliu. Tai – pranašo tema. Biblinių asociacijų yra visoje trilogijoje, jos tarsi veda mus girdėtais, matytais, o gal ir pačių patirtais gyvenimo klystkeliais.
Yra riba, kurią peržengęs žmogus yra bejėgis vienas pats susitvarkyti su savimi. Pranašas, mesijas, gelbėtojas būtinas, jei jo nėra, gali pats juo tapti, bet tai labai pavojinga. Šiuo atveju mūsų spektaklis yra būtent apie tai – kovodamas gali nugalėti pats save.
Tie, kurie matė ankstesnes trilogijos dalis, iškart atpažins ir lengvai įsilies į savitą žaidimą, stilių, kurį užduoda visa kūrybinė komanda, na, o kurie pirmą kartą ateis, tikiuosi, norės išvysti ir ankstesnius darbus.
Tai labai optimistiškas spektaklis, nemoralizuodamas jis turi pasiekti žiūrovus savo aktualumu, žaismingumu ir įtaigumu.

Spektaklio kūrybinė grupė su mažai kintamųjų. Tai trečiasis trilogijos spektaklis, kuriame kartu dirbate jūs, dramaturgas Herkus Kunčius, dailininkas Artūras Šimonis.

Dar nebaigęs kurti spektaklio „(Ne)vaikų žaidimai“, H. Kunčius atnešė naują pjesę „Laisvės arena“, kurdamas ją – jau gavau „Joną Sobieskį“. Džiaugiuosi, kad musų bendravimas ir draugystė turi solidžią trilogiją, ją jungia nuoseklus, ne tik mano, bet ir Artūro Šimonio darbas. Mus vienija tiek daug dalykų, kad net nežinau, nuo kurio pradėti...
Šįkart prie komandos prisijungė naujas veidas Alytaus miesto teatre – kompozitorius Titas Petrikis.
Su šiuo kompozitoriumi esu kūręs, pagal H. Kunčiaus parašytą libretą, trumpametražį miuziklą „Piemenėlis galvažudys“. Titas Petrikis labai darbštus ir jo darbai mane žavi šviesumu ir profesionalumu. Jis labai greitai pagavo dramaturgo asociacijų žaidimą, todėl jį pasikviečiau dirbti kartu čia, Alytuje.

Jus matyti Alytaus miesto teatre jau tapo natūralu. Su trupe statote ketvirtą spektaklį, vieni kitus gerai pažįstate. Kiek tai padeda kūrybiniame procese, ar plečiate galimybių ribas?

Vienas pjesės personažas sako: ,,ragauti“, ,,pažinti“ ir ,,būti“ tai ne tas pat. Taip ir mes ragaujam vienas kitą ir bandom pažinti ir būti. Dirbam nuosekliai. Aktoriai atsiliepia į mano pastabas, tad, matau, kad jie supranta mane. Ir aplodismentų jie tikrai nusipelnė.
Kurti galima tik su bendraminčiais ir mes mėgaujamės tuo. Spektaklis gyvens savo gyvenimą, o mes kol kas mėgaujamės buvimu ir branginam kiekvieną akimirką.

Kokia svarbiausia frazė jums nuskamba šiame spektaklyje?

Tu gali. Aš ir sau tai nuolat kartoju. Norėčiau, kad kiekvienas parėjęs namo po spektaklio galėtų sau pasakyti – aš galiu. Kad reiktų kuo mažiau angelų, būrėjų, kavos tirščių, Majų kalendorių ir t. t. Svarbiausia, kad mes blaiviam prote ir aiškiam suopratyje suprastume, jog mes galim, kad mums nereiktų papildomų dalykų, kryčių, nuopuolių, kad suprastume, kas gerai, kas negerai. Suprasti nepatyrus nelengva, reikia atidžiai stebėti save ir aplinką. Gal užtenka perskaityti pasaką apie tai, kad miške gyvena ragana ir nebūtina su ja susitikti prie kavos puodelio, ar tapti luošiu, kad pradėtum branginti sveikatą.
Spektaklis kuriamas šiandien, ir geriausia diena yra šiandiena, kai mes kalbamės.

Spektaklio „Jonas Sobieskis“ premjera įvyks vasario 7 ir 18 d. 18 val. Alytaus miesto teatro mažojoje salėje. Bilietus galima įsigyti teatro kasoje ir www.tiketa.lt

Režisierių kalbino Vida Grišmanauskienė