Nuotraukos autorius: Lrytas.lt koliažas

Velykų simboliai mena pagonybę: ką reiškia raudoni margučiai ir kodėl juos atneša kiškis

Velykos – pagrindinė krikščioniškojo pasaulio šventė, kai tikintieji džiaugsmingai mini Kristaus prisikėlimą, tačiau jos simboliais ilgainiui tapo ne tik maldos, bet ir margi kiaušiniai bei šokoladiniai zuikiai.

Visame pasaulyje švenčiamų Velykų istorija – ilga ir sudėtinga, o tradicijos – įvairios. Seniausi rašytiniai šaltiniai, kuriuose aprašomos Velykų apeigos, siekia II amžių, bet Jėzaus prisikėlimas veikiausiai buvo švenčiamas ir anksčiau.

Ginčijosi dėl datos

Jėzaus gimimo diena švenčiama iškart po žiemos saulėgrįžos, gruodžio 25 dieną, ir katalikams ši data visuomet pastovi. O nustatyti Išganytojo prisikėlimo dieną, pasirodo, buvo toli gražu ne taip paprasta.

Krikščionybės aušroje šis klausimas įskėlė kone vieną didžiausių nesutarimų tarp Rytų ir Vakarų bažnyčių. Ginčas, žinomas kaip Velykų priešprieša, nebuvo išspręstas iki pat XVIII amžiaus. Mažojoje Azijoje krikščionys Kristaus nukryžiavimą minėdavo tą pačią dieną, kaip ir žydai Paschą, t.y. keturioliktą dieną po pirmosios pavasario pilnaties, pagal asirų kalendorių – pirmojo mėnesio nisano 14-ąją.

O prisikėlimą jie švęsdavo po dviejų dienų, nisano 16 d., nepaisant to, kokia pasitaikydavo savaitės diena. Vakaruose Jėzaus prisikėlimas iš numirusiųjų buvo švenčiamas tik sekmadienį, todėl Velykų data laikoma pirmasis sekmadienis po nisano 14 d. Kuo toliau, tuo daugiau bažnyčių linko švęsti Velykas sekmadienį ir 14-osios dienos šalininkų liko mažuma. 325 metais pirmasis Nikėjos susirinkimas paskelbė, kad Velykos turėtų būti švenčiamos per pirmąjį pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, kuris būna kovo 21 dieną. Dėl to Velykos gali pasitaikyti bet kada nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos.

Rytų stačiatikių bažnyčios Velykų datą apskaičiuoja kiek kitaip, naudodamos ne Grigaliaus, o Julijaus kalendorių, kuris 13 dienų atsilieka nuo pirmojo. Dėl to ortodoksai Velykas įprastai švenčia vėliau nei protestantai ir Romos katalikai, be to, jų Velykos negali sutapti su žydų Pascha. XX a. net kelis kartus mėginta rasti sutarimą ir nustatyti visiems krikščionims bendrą Velykų datą, tačiau to padaryti nepavyko. Idėja dar kartą buvo atgaivinta XXI amžiaus pradžioje, tačiau reikiamo pritarimo ir šįkart nesulaukė.

Dievo avinėlis ir margučiai

Velykos, kaip ir Kalėdos, švenčiamos laikantis gausybės tradicijų. Nemaža dalis jų turi mažai ką bendro su Jėzaus prisikėlimu, bet yra kilusios iš liaudies papročių. Velykų ėriukas siejamas ir su Šventuoju Raštu („Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!“, Jn 1, 29), ir su gyvūnų aukojimu senovės Izraelyje. Pirmieji krikščionys padėdavo ėriuko mėsą po altoriumi, ją laimindavo ir tada valgydavo švęsdami Velykas. Nuo XII a. Velykomis užbaigiamas gavėnios pasninkas ir tuomet valgomas specialiai šiai progai palaimintas toks maistas kaip kiaušiniai, kumpis, sūriai, pyragai ir saldumynai.

Kiaušinių dažymas ir marginimas per Velykas pirmą kartą užfiksuotas XIII amžiuje. Bažnyčia draudė valgyti kiaušinius per Didžiąją savaitę, bet vištos šiuo laikotarpiu ir toliau juos dėdavo. Tad anuomet dekoruojami būdavo būtent tie Didžiosios savaitės kiaušiniai. Pats kiaušinis tapo prisikėlimo simboliu. Kaip Jėzus pakilo iš savo kapo, taip ir kiaušinis simbolizuoja naują gyvybę, prasikalančią pro lukštą. Stačiatikių tradicijoje raudonai dažomi kiaušiniai simbolizuoja Jėzaus ant kryžiaus pralietą kraują, bet daugelis tautų margučius dažo įvairiomis ir skirtingas reikšmes turinčiomis spalvomis, margina saulę ir kitus dangaus kūnus vaizduojančiais piešiniais, augaliniais motyvais ir liaudiškais ornamentais.

Šventė Baltuosiuose rūmuose

Jungtinėse Valstijose tarp vaikų populiarus Velykų žaidimas – margučių ieškojimas: kiaušiniai išslapstomi, o vaikai rungiasi, kuris daugiau jų surinks. Pirmoji dama Lucy Hayes, 19-ojo JAV prezidento Rutherfordo B.Hayeso žmona, dažnai minima kaip tradicinio margučių ridenimo Baltuosiuose rūmuose pradininkė.

878 m. ji pakvietė vaikus su tėvais ateiti ridenti atsineštų kiaušinių ant Baltųjų rūmų vejos ir nuo tada šis renginys antrąją Velykų dieną čia vyksta kasmet. Iki tol Vašingtono gyventojai mėgdavo ridenti margučius nuo Kapitolijaus kalvos. Kasmet ten žaisti susirinkdavo vis daugiau vaikų ir Kongreso nariai ėmė nerimauti, jog didžiulė trypianti minia pridarys kalvai žalos. 1876 metais Kongresas ir prezidentas Ulyssesas S.Grantas priėmė įstatymą, draudžiantį ridenti kiaušinius nuo Kapitolijaus kalvos. Kai kurių istorinių šaltinių teigimu, Hayesai Baltųjų rūmų pievelę margučių ridenimui atvėrė jau kitais metais, 1877-aisiais, kai paties prezidento to paprašė vienas mažas berniukas.

Apdovanoja ne vien kiškiai

Neatsiejamu Velykų simboliu šiais laikais daugelyje šalių yra tapęs kiškis arba triušis. Nors jo kilmė nėra visiškai aiški, daugelis tyrėjų vaikams kiaušinius atnešantį ilgaausį sieja su senovės germanų vaisingumo deive Ostara, kurios toteminis gyvūnas buvo būtent išskirtiniu gebėjimu daugintis pagarsėjęs triušis. Pavasarį, kai dabar švenčiame Velykas, pagonys atgimstant gamtai rengdavo Ostaros garbinimo apeigas.

Krikščioniškoje Europoje paprotys kiškį ar triušį sieti su Velykomis atsirado maždaug XVII a. protestantiškose teritorijose, o plačiai paplito XIX amžiuje. Pasakojama, esą Velykų zuikis ne tiktai deda kiaušinius, bet ir juos nuspalvina ir išslapsto. Jungtinėse Amerikos Valstijose jis vaikams Velykų rytą taip pat palieka pintinėlių su dovanomis – žaislais ir saldainiais. Bet kai kuriose Europos šalyse margučius vaikams atneša kiti gyvūnai. Šveicarijoje tradiciškai tai daro gegutė, Vokietijos žemėje Vestfalijoje – lapė, o Lietuvoje – Velykų Bobutė.

Parengta pagal Britannica.com, „The Time“ ir AFP inf.

lrytas.lt informacija