Gyvenam... Vaclovas Matažinskas

Nenorėjau būti aš pirmas,
Nenorėjau ir slinkt iš paskos,
Nes tos švelnios gyvenimo vilnos,
Pasirodo pilnos klastos.

Nenorėjau aukštyn paukščiu kilti,
Nes nukristi būtų skaudu
Ir gelmėn paskandint savo viltį,
Nenorėjau. Gyvenu tarp žmonių.

Kas man davė, kas atvertė knygą,
Kurios turiniu kasdieną džiaugiuos,
Kas lape kitame rūpi, slypi...
Nekantru...Reik sulaukti eilinės dienos.

Ir nesvarbu kas bus surašyta,
Svarbu lapą eilinį atverst,
Juk gyvenimo tai surėdyta,
Reik gyvent, nors reikėtų ir verkt.

Nenorėjau paukščiu aš pakilti,
Nenorėjau iš ten aš nukrist...
Bet kiekvienas mes turime viltį
Ir gyvenam, nors verkia širdis.
 
Vacys - Dzūkelis