Gerumo sėkla. Vaclovas Matažinskas

Akmuo sunkus krūtinę spaudžia,
Gerumo sėkla kažkur snaudžia.
Vilties, kad ji prabus, tikrai yra,
Tuomet ateisiu samanom aš pas tave. 

Tyliai, kad niekas nieko negirdėtų...
Palauksiu aš dienų saulėtų.
Iš spindulių surišiu puokštę gražią –
Pasveikinsiu gerumo pradžią.  

Kol kas nejudinsiu, tegul ji miega...

Matau, kaip blogis traukias... Bėga...
Nenoriu, kad susikirstų jų keliai.

Kai jo neliks, žydės geri darbai...

Akmuo sunkus nukrito, daug lengviau.
Gerumo sėkla sako: „labas, prabudau“.
Nenoriu jos migdyt, tegul nemiega –

Noriu patirt galingą gėrio jėgą. 

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Apie viską iš širdies...", 2017 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.