Mano kaimas. Irena Lazickienė

Lengvutis vėjas glosto ežerą
Tarsi skaidriausią žemės ašarą.
Palaukėje karklai linguoja,
Ant kalno senas ąžuolas dūmas dūmoja.

Kažkur toli girdžiu upelis teka,
Seniai užžėlė iki jo išmintas takas.
Bet negirdėt aplink žmonių balsų,
Tik aš viena į savo kaimą pareinu.

Paklausit ko einu jei nieko jau nėra?
Jaučiu, čia dar gyva lietuviška dvasia.
Išlikę protėvių kapai.
Ir aš tikiu,
Kad grįš į savo kaimą jų vaikai.

Irena Lazickienė