Aš netikiu. Irutė Matažinskaitė - Lazickienė

Aš netikiu žiema be sniego,
Be vėjo gūsių, be šaltų rytų.
Ir netikiu pavasariu be saulės,
Be paukščių grįžtančių ir žydinčių gėlių.

Aš netikiu, kad vasarą nebūna
Karštų kaip saulė bučinių.
Ir netikiu, kad rudenį ankstyvą
Nekrinta lapai nuo klevų.

Aš netikiu žmogum, kuris kalbėdamas
Nežiūri draugui į akis.
Ir netikiu, kad vienąkart apgavus
Daugiau jis to nepadarys.

Aš netikiu, kad piktas žodis
Nesukelia širdy skausmų.
Ir kad akmuo, paleistas į kaimyno sodą,
Negriauna sienų tarp žmonių.

Aš netikiu, kad skausmo nepažinęs,
Gali pajusti svetimus skausmus.
Ir netikiu, kad lipdami per minią,
Nusiauna purvinus batus.

Bet aš tikiu tikra žiema ir vasara.
Ir rudeninių lapų kritimu tikiu.
Tikiu, kad žemės ašaros išdžiūsta
Nuo gero žodžio, šypsenos ir nuo gerų darbų.

Iš Irutės - Matažinskaitės Lazickienės knygos "Aš renkuosi gyvenimą", 2018 m.