Pokalbis. Vaclovas Matažinskas

– Nepyk, šį kart pavėlavau.
Žinau, kad labai laukei...
Štai, šviežią spaudą nupirkau, –
Jaučiuosi aš nejaukiai.

– Aš nepykstu, sūneli, nepykstu,
Džiaugiuosi, kad sulaukiau.
Juk visko, ko man reikia, aš turiu...
Tiktai širdis tave vis šaukia.

Nėra su kuo pasikalbėt,
Kam pasiguosti, pasigirti...
Juk neįpratęs aš ilgai tylėt
Ir į tave dedu tą viltį.

Kaip pirštas vienas gyveni, 
Aš vienų vienas egzistuoju.
Šeimos juk tu dar neturi –
Aš jau truputį negaluoju.

– Nereikia tėti, juk sakiau,
Gyvent kartu mes negalėsim,
Nes greit sakysi, kad trukdau...
Paskiau viens kito nemylėsim.

Gyventi įpratai vienumoje,
Tik skundies vienuma pastoviai.
Tu juk kasdien matai mane –
Aš ateinu pas tave noriai...

– Gal ir teisybę tu, sūnau, sakai
Paliekam viską taip kaip buvo. 
Dėkingas tau, kad  aplankai.
Jausmai juk mūsų nepražuvo.

– Rytoj šeštadienis, laisva diena,
Iš ryto vėl aš atvažiuosiu.
Būk pasiruošęs, vešiuosi tave
Prie ežero...
Ten visą dieną mes abu žvejosim.

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Apie viską iš širdies...", 2017 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą