Atgal į gimtinę. Irutė Matažinskaitė - Lazickienė

Pareinu gimto kaimo keliu,
Einant gluosniai man pasaką seka.
Sugrįžtu iš kraštų svetimų,
Iš toli jau jaučiu duonos kvapą.
 
Iš toli jau matau, kaip beržai
Gale kluono viens kitą ramina,
Susikibę belapėm šakom,
Verkia tų, kas paliko gimtinę.
 
Ją palikus ir aš jau buvau,
Bet iš ilgesio širdį skaudėjo.
Negalėjau išbūti svetur,
Gal dėl to, kad gimtinę mylėjau.
 
Jau iš tolo girdžiu, kaip šuva
Garsiai amsi mane atpažinęs.
Ir žinau, kad palinkus mama
Šauna krosnin man duoną ruginę.
 
Jau matau, kaip sustojęs kieme
Tėvas kelia kepurę iš lėto.
Juk sugrįžta namo jo dukra,
Ritas ašara veidu raukšlėtu.
 
Neišeisiu daugiau niekados,
Nepaliksiu daugiau aš gimtinės.
Čia gimiau, čia bėgiojau vaiku,
Čia sulauksiu dienos paskutinės.
Iš Irutės - Matažinskaitės Lazickienės knygos "Tėvynę savo meile apkabinsiu", 2019 m.