Optimistinės eilės. Irutė Matažinskaitė - Lazickienė

Aš prabudau iš ryto,
Jaučiu, kad ne viena,
Kažkas prie lovos stovi
Ir kalbina mane.

- Prisibėgiojai, sako,
Kasdien vis tekina,
Na, o dabar, brangioji,
Su manimi eime.

Tu duok man savo ranką
Keliausime kartu,
Ten kur bėgiot nereikia,
Tik vaikščiot pamažu.

Ten niekur neskubėsi,
Grožėsiesi gamta,
Po parkus vaikštinėsi
Su draugėm ar viena.

Atostogos ten ilgos,
Ten laiko į valias,
Gali gamta grožėtis,
Gali skaityt knygas.

O jei labai norėsi
Anūkų į svečius,
Galėsi juos pakviesti,
Nes laiko visad bus.

Neiškenčiau, paklausiau:
- Tai kas gi tu esi,
Kad kaip geroji fėja
Man pasakas seki?

O ji ramiai atsakė
- Aš PENSIJA vardu,
Manęs tu nebijoki,
Su manimi smagu.

Gal ir gerai, galvoju,
Juk būsiu aš laisva,
Į darbą nereikės eit,
Gyvensiu kaip ponia.

Kada norėsiu gulsiu
Ir kelsiuos kai norėsiu,
Ir laisvo laiko sočiai
Anūkams aš turėsiu.

Dabar labai jau glaudžiai
Su pensija draugauju,
Jei liūdesys aplanko -
Skaitau, rašau, keliauju.

Ką veikti visad yra -
Tik man labai jau noris,
Kad ta mažutė pensija
Šiek tiek priaugtų svorio.

Komentarai