Aš – viecinis... Vaclovas Matažinskas

Aš – viecinis, aš ca gimiau,
Ca mano baso ūlyčiom bėgiota,
Pavasarin ežges aš žuvavau
Po skerdzyklu, upelio kur tekėta...
„Gilukėn“ staciu galvu vandenin
Mes basakojai šokinėjom,
O pėtnyčion su tėvuku pircin
Senukėn, katros nėra jau, mes ėjom...
Aš – viecinis, aš ca gimiau,
Menu aš karuselį prieg „arklidės“,
Kiekvienų kelmų tan miški žinau,
Tį lūžo man ne vienos slidės.
O žiemų su šinukėm an Dailidės
Arba su rogėm nuog mūsų aukšto pylimo,
Tį buvo nuklampotos brydės,
Mūs drapanos sušlapį buvo viršum klyno.
Aš – viecinis, aš ca gimiau,
Ne daug jau liko viecinių Alytun,
Draugų gerų ca daug aš netekau,
Kapuosna guli jiej po plytu...
O čėsas aina, bėga dzienos,
Kas griūva, kų naujai pastato,
Ir, ačiū Dzievu, dar ne vienas,
Dar akys nor retai, bet alytiškius mato...
Aš – viecinis, aš ca gimiau,
Ca svietų pamatiau, ca ir pamirsiu,
Nebūtų niekur man, kap ca geriau...
Kapuosna dar vienu pušiu pavirsiu...
Aš – viecinis...

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Dzyvai an margo svieto", 2019 m.