Gyvenimas šalia bažnyčios alytiškių šeimai virto košmaru: nebegali ištverti klebono teroro Šalia Dievo namų – tikras pragaras

Svetimame kieme savavaliaujantis kunigas, parapijiečių grasinimai užpjudyti šunimis, virš galvų nuolat kybantis dronas. Tokia šalia bažnyčios gyvenančios alytiškės Romos Juonienės kasdienybė.

Likiškių parko pakraštyje Alytuje stūkso Švč.Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia ir klebonija. Šalia Dievo namų glaudžiasi nedidelis Juonėnų šeimos namas, kuriame 52 metų Roma praleido visą gyvenimą.

1991 metų gruodį R.Juonienė su penkiais broliais parašė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio Jokūbo Kamarausko žemę. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimo, kad jai atkuriamos teisės į 0,2917 hektaro žemės mieste, moteris sulaukė tik 2008 metų vasarį.

Vis dėlto R.Juonienė su šeima iki šiol gyvena laisvoje valstybinėje žemėje ir su atkurta nuosavybe negali nieko daryti, nes Registrų centras atsisakė registruoti moters sklypą dėl neatitikimų kadastro žemėlapyje. O Romos vaikystės kieme šeimininkas jaučiasi kaimyninės bažnyčios vadovas klebonas monsinjoras Leonas Jakimavičius.

Kunigas filmuoja ir fotografuoja Juonius, tvirtina, kad jie gyvena jo valdose. Kai šeimos nebūna namuose, kieme atsiranda į žemę įkalti kuoliukai, neva žymintys sklypo ribas.

Parapijiečiai su šunimis moteriai neleidžia praeiti iki autobusų stotelės, o kieme virš galvų nuolat skraido dronai.

„Policija į mūsų pareiškimus nereaguoja ir nepradeda tyrimų, o mes net tvoros pasistatyti negalime, kad atskirtume bažnyčios ir savo sklypo ribas.

Tas psichologinis smurtas trunka jau daugiau kaip du dešimtmečius, bet mūsų niekas negirdi“, – guodėsi R.Juonienė.

Prašė padovanoti žemę

Ten, kur dabar Alytuje yra Likiškių parkas, bažnyčia pradėjo kilti 1995 metų birželio pabaigoje, kai buvo įbetonuotas pirmasis pamatų polius. Dievo namai iškilmingai atidaryti 2001 metų rugpjūtį.

Ir bažnyčia, ir klebonija pastatytos ant R.Juonienės seneliui – tėvo tėvui – priklausiusios žemės, ant kurios stovi ir šeimos namas su ūkiniais pastatais.

Kadangi leidimas bažnyčios statyboms duotas dar 1989 metų rugsėjį Maskvos religinių reikalų tarnybos prie SSRS Ministrų Tarybos, į žemę, ant kurios stovi bažnyčia, nei Roma, nei jos broliai nepretendavo.

Alytuje vienam žemės savininkui už turėtą nuosavybę gali būti suteiktas sklypas nuo 6 iki 10 arų. Bet visą gyvenimą senelio žemėje gyvenusiai ir tuo adresu registruotai R.Juonienei priklausė didesnis sklypas su namu, kurių nuosavybės teisės jai ir atkurtos.

Nepriklausomybės pradžioje, kai dar tik buvo sukurta parapija ir prasidėjo bažnyčios statybos, į R.Juonienės namus užsuko tuometis parapijos klebonas Petras Dumbliauskas ir paprašė padovanoti senelio žemę bažnyčiai, bet moteris tikino negalinti to padaryti, nes žemę turinti dalytis su broliais, be to, jai dar neatkurtos nuosavybės teisės.

„Vadinasi, P.Dumbliauskas jau žinojo, kad ta žemė priklausė mano seneliui, nors mes patys to nežinojome“, – pasakojo R.Juonienė.

Ginčai – dėl nuotekų

1993 metų gegužę Švč.Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapijos klebonu tapo L.Jakimavičius, šias pareigas einantis iki šiol.

Juonių šeimos ir kunigo nesutarimai prasidėjo 1996 metais, kai šeima nutarė įsivesti vandentiekį.

„Kaip ir priklauso, pasidarėme projektą. Mums buvo pasiūlyta kanalizaciją prijungti prie „Dzūkijos vandenų“ šulinio, kuriuo naudojosi ir klebonija. Kunigas už tai pareikalavo pinigų. Jų nedaviau.

Tuomet L.Jakimavičius pradėjo daryti viską, kad tik mums sutrukdytų. Net tuometis „Dzūkijos vandenų“ direktorius turėjo įsikišti ir paaiškinti, kad tas šulinys bažnyčiai nepriklauso“, – pasakojo R.Juonienė.

Kad prisijungtų prie šulinio, reikėjo kasti griovį, kurį Juoniai paskui užlygino ir užsėjo žole. Tačiau paskui trejus metus vis tiek negalėjo susitvarkyti dokumentų, kol L.Jakimavičiaus parašą pagaliau gavo, kai vėl įsikišo „Dzūkijos vandenų“ atstovai.

Praleido visą vaikystę

Žemę ten, kur dabar stovi R.Juonienės šeimai priklausantis 53,12 kvadratinio metro namas su ūkiniais pastatais, moters senelis įsigijo 1924 metais.

Tuo metu ten buvo Likiškių kaimas, kurio rytinė dalis vėliau prijungta prie miesto.

Lietuvą okupavus sovietams R.Juonienės seneliui priklausiusi žemė nacionalizuota, tačiau šeima liko gyventi savo name. Tiesa, senelio statytas namas sudegė, tad Romos tėvai 1971 metais pastatė naują medinuką.

„Mano visa vaikystė ten prabėgo. Tada ten nebuvo nei jokios bažnyčios, nei jokio parko“, – pasakojo moteris.

Likiškių parkas pradėtas kurti ir sodinti 1994 metais – panašiu laiku, kai prasidėjo bažnyčios statybos.

Laukdama, kol bus atkurtos teisės į senelio nuosavybę, vaikystės name su šeima – vyru, sūnumi ir dukterimi – šeimininkavo R.Juonienė.

Iš pradžių palyginti nedideli konfliktai su klebonu L.Jakimavičiumi vis aštrėjo. Kunigas įrodinėjo, kad žemė, kurioje stovi Juonių šeimos namas, priklauso bažnyčiai, bet į tokias kalbas moteris sakė nekreipdavusi dėmesio.

Ji pati per šventes nueidavo į kaimyninę bažnyčią, aukodavo jai kaip ir kiti parapijiečiai. Toje bažnyčioje giedojo jau anapilin iškeliavusi R.Juonienės teta, o dėdė iki šiol gieda per mišias.

Tačiau moters kantrybė baigėsi, kai prieš ketverius metus tuomet nepilnametę jos dukterį L.Jakimavičius išvarė iš bažnyčios.

„Mano mergaitė norėjo priimti Sutvirtinimo sakramentą. Tada kelios mergaitės nuėjo į vakarines mišias, o L.Jakimavičius jas išvarė. Duktė bijodavo net išpažintį jam atlikti. Sako: „Mama, neisiu, nes jis klausykloje sėdi girtas“, – pasakojo R.Juonienė.

Grasina, kai nėra vyro

Pastaraisiais metais Juonių šeima jaučia nuolatinį psichologinį spaudimą, o policijos pareigūnai nesiima veiksmų.

„Kartą su dukra ravėjome daržą, tai dronas kybojo virš mūsų.

Dėl dronų policijai rašėme du pareiškimus, bet iš jų jokios naudos. Vienas vyras su dronu mums net pareiškė, kad jis yra policininko sūnus“, – pasakojo R.Juonienė.

Viename policijos atsakyme teigiama, kad tyrimas nepradėtas, nes R.Juonienės atžvilgiu nebuvo padarytas administracinis nusižengimas.

O kitame rašoma, kad droną skraidinęs asmuo filmavo Alytaus Švč.Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčią, o ne aplinkui esančius asmenis ir namus. Policijos nesudomino net tai, kad buvo filmuojama tuomet nepilnametė R.Juonienės duktė.

Moteris teigė, kad negali ramiai nueiti net iki autobusų stotelės, nes pakeliui ją stabdo parapijiečiai su šunimis ir liepia tuo keliu nevaikščioti.

„Dirbu pamainomis, o manęs laukia tada, kai vyro nėra namuose ir jis negali nuvežti į darbą. Vyras yra tolimųjų reisų vairuotojas ir išvyksta savaitei ar dviem, tada ir sulaukiu grasinimų“, – pasakojo „Alitos“ gamykloje produktų paruošėja dirbanti moteris.

Dėl šių grasinimų ji irgi kreipėsi į policiją, tačiau buvo atkalbėta nuo pareiškimo rašymo.

Fotografavo kaimynų lysves?

R.Juonienė ne kartą pastebėjo, kad jos kiemas ar šeima fotografuojami ar filmuojami ir iš klebonijos.

„Kartą bendradarbės mane vakare parvežė namo. Tai net jų mašiną fotografavo kažkoks iš klebonijos išėjęs žmogus. Moterys pačios į tai atkreipė dėmesį“, – sakė R.Juonienė.

Į kunigo L.Jakimavičiaus elgesį ir žodžius bažnyčios kaimynystėje gyvenanti moteris teigė nekreipdavusi dėmesio, kol galiausiai kantrybė vis dėlto trūko.

„Anksčiau jis bent po namus nevaikščiojo, bet per Motinos dieną, gegužės 3-iosios vakarą, atėjo pas mus į kiemą ir pradėjo aiškinti, kad čia viskas jo, mus filmuoti ar fotografuoti“, – teigė R.Juonienė.

Moteris ir pati nufotografavo po jos kiemą su mobiliuoju telefonu vaikštantį L.Jakimavičių. Ji keliskart skambino policijai, tačiau pareigūnai atvyko tik po trečio skambučio, nes neva nieko baisaus neįvyko.

Parašiusi pareiškimą, kad atėjęs kaimynas L.Jakimavičius ją filmavo mobiliuoju telefonu ir ji įtarianti, jog tokiu būdu neteisėtai renkama informacija apie jos bei jos šeimos narių privatų gyvenimą, R.Juonienė sulaukė tradicinio atsakymo, kad nustatytos aplinkybės ir pagrindas, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.

Neva L.Jakimavičius paaiškino, kad kaimynai Juoniai dirbo žemę, tai yra darė lysves. Dalis dirbamos žemės pateko į bažnyčios teritoriją, dėl to jis pradėjo filmuoti.

Klebonas taip elgėsi norėdamas užfiksuoti neteisėtą kaimynų veiklą. Į kaimynų privačią valdą užėjęs nebuvo, viską filmavo iš savo teritorijos. Turimos filmuotos medžiagos niekur viešinti neplanuoja, tai pasiliks kaip įrodymą, kad kaimynai lysves darė bažnyčios teritorijoje.

„Tos lysvės mūsų kieme – nuo neatmenamų laikų. Dar mano mama jas turėjo. Kol žemė nepažymėta, išties nežinau, ar jos mūsų valdose, tačiau juk ne ant šventoriaus jas pasidarėme – bažnyčiai tikrai netrukdo“, – aiškino R.Juonienė.

Prieš porą savaičių Juonių kieme prie slyvų atsirado raudoni kuoliukai. Kas juos įkalė – niekas nematė, nes šeimos namuose nebuvo. Kuoliukai panašūs į matininkų naudojamus geodezinius, tačiau ant jų nėra jokio užrašo.

„Kadaise L.Jakimavičius pats vaikščiojo ir tokius metalinius kuolus kalinėjo, tai mes paskui juos ištraukėme“, – pasakojo R.Juonienė.

Dėl L.Jakimavičiaus elgesio moteris net kreipėsi į Vilkaviškio vyskupą Rimantą Norvilą, bet šis iš Romos problemų tik pasijuokė.

Vietoj atsakymų – raštas

Alytaus Švč.Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapijos klebonas L.Jakimavičius pažadėjo raštu atsakyti į „Lietuvos ryto“ klausimus.

Tačiau vietoj atsakymų atsiuntė 2001 metų rugpjūčio 25 dieną popiežiaus Jono Pauliaus II jam adresuotą raštą lotynų kalba.

„Atsakydamas į begalę klausimų siunčiu nuotrauką. Atrodo, bus atsakyta į visus jūsų klausimus“, – rašė kunigas L.Jakimavičius.

Tvarkyti dokumentų neskuba

Juoniams pikčiausia, kad jie bejėgiai prieš kaimyno kunigo terorą, nes Romos senelio žemėje negali nieko daryti – ne tik tvoros užtverti, bet ir namo rekonstruoti.

Kol žemė neįregistruota, tai daryti draudžia įstatymai.

„Kaip išmaldos prašėme leidimo susitvarkyti kiemą. Jurgis Krasnickas tada buvo Alytaus meras, tai jis leido tą mažą namelį renovuoti. Jis labai mažas ir vos jame telpame. Mano vaikai jau užaugo. Sūnui – 32-eji, dukteriai – 18 metų“, – sakė R.Juonienė.

Anot jos, atkurtos nuosavybės dokumentų daugiau kaip 12 metų nesutvarko Alytaus miesto savivaldybės Architektūros, urbanistikos ir žemėtvarkos skyrius.

Kaskart ten paskambinusi ji išgirsta tą patį atsakymą, kad liko sulaukti tik vieno parašo ir viskas bus baigta.

„Bet taip – metų metus“, – guodėsi R.Juonienė.

Registrų centro bazėje aiškiai matyti, kad Alytaus Švč.Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčiai suformuotas 2,9226 hektaro sklypas, kurio tik vienas kampas vos liečia dešimt kartų mažesnį sklypą, kuriame dabar gyvena Juoniai.

Valstybinėje žemėje esantis sklypas neterminuota panaudos sutartimi patikėtas parapijai. Juonių sklypas oficialiai dar nesuformuotas, nors jo ribos irgi aiškiai matyti.

Alytaus miesto savivaldybės Architektūros, urbanistikos ir žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas, savivaldybės vyriausiasis architektas Mindaugas Matažinskas tvirtino, kad R.Juonienei atkurtos nuosavybės dokumentų sutvarkymas stringa dėl objektyvių priežasčių: „Tas sklypas pateko į visus įmanomus draudžiamuosius sluoksnius.

Reikėjo koreguoti Valstybinės reikšmės miškų schemą, Likiškių parko detalųjį planą.“

Valstybinės reikšmės miškų schema Alytuje parengta dar 2016-aisiais. Tais pačiais metais patvirtintos ir miesto bendrojo plano korekcijos. Tačiau Likiškių parko detalusis planas dar nepatvirtintas.

„Ten buvo aibė interesų, daug visokių sklypų. Kadaise ten buvo kaimas, bet miesto riba išsiplėtė ir toje vietoje pasikeitė žemės sklypų ploto traktavimas.

Ten daug ne su R.Juoniene, o su kitais sklypais susijusių klausimų, kuriuos baigiame spręsti ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai teiksime pagal pastabas pataisytą planą derinti“, – tvirtino M.Matažinskas.

Vis dėlto atrodo, kad spręsti klausimų valdininkai išties neskuba. Per pirmąjį pokalbį „Lietuvos rytą“ patikinęs, kad per kelias dienas pateiks Likiškių parko detalųjį planą Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai galutinai suderinti, po savaitės M.Matažinskas teigė, jog to padaryti dar nespėjo, o pats išėjo atostogauti.

Mažai galimybių apginti teises

Vytautas Tučkus, advokatas:

„Turėjau nemažai bylų dėl žemėtvarkos procesų ir jų vilkinimo. Tačiau nepamenu, kad nuosavybės atkūrimo ir sklypo suformavimo procesas truktų ilgiau nei šešerius metus. 12 metų yra rekordas.

Tai – akivaizdus proceso vilkinimas. Žmogus galėtų ieškoti teisybės teismuose, bet iš patirties sakau, kad jie, deja, daugiau dėmesio kreipia į žemėtvarkininkų aiškinimus.

Teismai valdininkų nuomonės paiso labiau nei žmogaus teisių. Neabejoju, kad byla, kaip per 12 metų nesutvarkomos nuosavybės teisės, sudomintų ir Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT).

Vis dėlto prieš teikiant ieškinį EŽTT reikėtų pabandyti rasti teisybę Lietuvoje – įveikti visas instancijas. Tai – ir didelės išlaidos, ir mažiausiai dar treji metai.

Dėl žemės, jos grąžinimo, visada yra problemų. Čia žmogus atgavo žemę, bet vis tiek negali įregistruoti savo nuosavybės. Tokioms byloms būdinga, kad valdininkai atsainiai, kartais net piktybiškai ko nors nedaro.

Teko net girdėti tiesų pasakymą, kad „aš šitai rupūžei tyčia nedarysiu“.

lrytas.lt informacija