Į Lietuvą sugrįžtantiems paukščiams – gražus žmonių poelgis miške

Visoje Lietuvoje kovo 21 dieną paminėta pavasariška šventė – paukščių sugrįžtuvės. Skatindami žmones atkreipti dėmesį į gamtos svarbą ir jos išsaugojimą, gamtininkai organizavo inkilų kėlimą įvairiuose parkuose. Vilniuje, prie Balsio ežero, gamtininkai susirinkusiems jauniesiems smalsuoliams pasakojo, kaip pasigaminti inkilą, kaip jį pakabinti ir kas jame turėtų apsigyventi. Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės regioninio padalinio vadovė Viktorija Anikevičienė teigė, jog miškininkai visose 26 urėdijos padaliniuose šitaip stengiasi pritraukti kuo daugiau žmonių į gamtą, kad jie ją paliestų, pamatytų ir suprastų, kaip kas vyksta. „Pavasarį paukščiai grįžta namo, todėl skatiname džiaugtis, švęsti ir kelti inkilus. Inkilo kėlimas – tai parama gamtai. Jie kabinami parkuose, miestuose, arčiau žmonių. Kai kur inkilai keliami ir itin retoms, saugomoms paukščių rūšims. Tačiau jiems reikalingi kvalifikuotai pagaminti inkilai. Inkilai keliami ir kirtavietėse, kuriose paliekami biologinės įvairovės medžiai. Medyje pakabintas inkilas ne tik padidina tą biologinę įvairovę, bet ir suteikia paramą paukščiams“, – sakė V. Anikevičienė.

Dovana gamtai – namai paukščiui

Apie inkilus susirinkusiems pasakojęs Verkių girininkijos girininkas Vilijus Kurlavičius akcentavo, kad inkilai paukščiams – tai namai, o padovanoję jiems namus galime džiaugtis ne tik jų giesmėmis, bet ir suteikiama miško apsauga nuo įvairiausių parazitų. „Kadangi inkilus šį kartą keliame miške, jie yra skirti uoksiniams paukščiams – būtent uoksų ir trūksta jauname miške ar pamiškėse. Zylės, musinukės ir varnėnai – dažniausi inkilų gyventojai. Pats tinkamiausias metas yra kaip tik dabar, kovo pabaigoje, nes po mėnesio paukšteliai juose jau apsigyvens“, – pasakojo girininkas V. Kurlavičius.

Inkilus galima kelti ne tik miškuose ar parkuose, bet savo privačių namų kiemuose ar net balkonuose. „Pavyzdžiui, zylės, gali perėti ir prie daugiabučio namo kiemo esančiame medyje iškeltame inkile. Varnėnai dar labiau mėgsta žmogaus kaimynystę ir viename medyje galima iškelti net kelis inkilus. Tikėtina, kad visuose varnėnai ir apsigyvens“, – sakė gamtininkas. Inkilus galima kelti ir prie vandens telkinių, pavyzdžiui, antims klykuolėms, taip pat – didžiajam dančiasnapiui. Tačiau jiems reikalingi dideli, pagal specialius reikalavimus pagaminti inkilai. Inkiluose gali gyventi ir pelėdiniai paukščiai, pavyzdžiui, naminė pelėda. „Naminė pelėda net namo kieme, jo pakraštyje, iškėlus inkilą, galėtų apsigyventi. Inkiluose gyvena ir lututės, liepsnotosios pelėdos, daugumai pelėdų rūšių inkilus kelti net gi rekomenduotina“, – akcentavo girininkas V. Kurlavičius.

Inkilus kelti – ne tik pavasarį

į Portalo lrytas.lt kalbintas ornitologas Gediminas Petkus teigė, kad inkilus galima kelti visus metus, ne tik pavasarį. „Šiuo metu inkilus galima kelti mėlynajai ir didžiajai zylėms, žvirbliams, bukučiui, lipučiui. Jei didesniems paukščiams – tai ančiai klykuolei, varnėnui, dančiasnapiams, naminėms pelėdoms. Inkilus kelti reikia todėl, kad šios paukščių rūšys jau renkasi inkilus kaip perėjimo vietą – daug kur galima stebėti tuoktuvinius ritualus, matyti teritorinius skrydžius. Vis tik inkilus kelti galima visus metus – nebūtinai tik pavasarį, juose paukščiai apsigyvens tada, kada jiems prireiks, net ir žiemą. Žiemą paukščiai inkiluose praleidžia šaltas naktis“, – sakė ornitologas. 

Tiesa, kai kuriems paukščiams inkilai turi būti pagaminti specialiai, pavyzdžiui, pusiau atviri. Todėl jie yra kitokios konstrukcijos ir reikia žinoti, kaip tiksliai juos kabinti. Todėl žmonėms, kurie nori prisidėti prie gamtos gerovės, rekomenduojama kelti inkilus zylėms, varnėnams, naminiam žvirbliui ar karklažvirbliui. Gali apsigyventi ir kiti gyvūnai Net jei pagaminote ir iškėlėte inkilą skirtą konkrečiai paukščių rūšiai, jame gali apsigyventi ir kiti sparnuočiai, šikšnosparniai ar net plėšrūnai. „Keliant varnėnui inkilą galima sulaukti čiurlių, kurie pasirodys vasaros pradžioje. Būna, kad jie varnėnus išveja iš inkilo ir įsikuria ant jau susukto lizdo – kiaušinių ar net ant gyvų jauniklių“, – pasakojo ornitologas G. Petkus. Inkiluose gali apsigyventi ir žinduoliai – didelė tikimybė, kad parke pakabintame inkile varnėnui apsigyvens voverės, o esant palankioms sąlygoms, pavyzdžiui, kur yra daugiau lapuočių, inkile gali įsikurti ir miegapelės. Varnėnų inkile apsigyvena ir šikšnosparniai ar rudieji ausyliai. Taip pat vabzdžiai, vapsvos. „Gamtoje esantys gyvūnai dairosi įvairiausių vietų tiek veisimuisi, tiek maitinimuisi, pavyzdžiui, voverės gali inkilą panaudoti atsargų kaupimui, tad yra tikimybė, kad inkilas bus panaudotas nebūtinai paukščio“, – teigė gamtininkas G. Petkus.

Kokį inkilą pasigaminti ir kur jį pakabinti?

Kabinti inkilus prasminga jaunuolynuose, kur nėra brandžių medžių su uoksomis ir nėra natūralių vietų perėjimui. Taip pat – prie namų, mieste ar gyvenvietėse. Inkilai – tai alternatyva natūraliai iškaltoms uoksoms ar drevėms. Brandžiuose miškuose ar buveinėse inkilai dažniausiai keliami tik saugomoms rūšims, kurioms reikalinga pagalba, kai žmonės daro neigiamą poveikį kokiai nors paukščių rūšiai, jų populiacijai.

„Svarbu inkilą gaminti iš sausų lentų. Iš šlapios medienos pagamintas inkilas nuo saulės kaitros išsikraipys, bus nebepatikimas. Tai pat svarbu neprikalti labai daug vinių, kad inkilą būtų galima lengviau atidaryti ir išvalyti. Jei pavyko pagaminti itin sandarų inkilą, dugne galima išgręžti 10 nedidelių skylučių, kad pasišalintų perteklinė drėgmė ir nesupūtų dugnas. Inkilo stogelis turi būti išsikišęs. Svarbu, kad namelis paukščiui būtų pasviręs žemyn, kad jis galėtų išlipti. Lentos turi būti neobliuotos arba pašiauštos. Taip pat svarbu inkilą pakabinti atsuktą į pietų pusę. Gaminant inkilą, dugną reikia įleisti į inkilą, o ne prikalti prie jo. Priešingu atveju ten kaupsis vanduo, dugnas greitai supus ir iškris. Vienas iš svarbiausių inkilo parametrų – landos dydis. Pavyzdžiui, mėlynajai zylei landos skersmuo turi būti 2,8 cm, didžiajai zylei 3,2 cm varnėnui – 4,5 cm, čiurliui – 4,5 – 5 cm“ , – dėstė ornitologas G. Pektus. Girininkas V. Kurlavičius pridūrė, kad labai svarbu inkilą prikabinti tvirtai. Taip pat – neprikalti pagaliuko prie landos. „Neretai žmonės kala įvairias dekoracijas, pagaliukus prie landos, neva tas paukšelis ant jos tupės ir čiulbės. Tačiau realybė ne tokia graži. Ant to pagaliuko sėkmingai gali tupėti varna, genys, kėkštas, ir kai tik jauniklis iškiš galvą, jis liks sužalotas ar suėstas. Net kiaunė užlipusi ant to pagaliuko gali prieiti prie grobio labai lengvai“, – akcentavo girininkas.

Svarbus ir aukštis, ir kur turi kabėti inkilas Ornitologas G. Petkus aiškino, kad zylėms, žvirbliams, musinukėms, raudonuodegėms inkilus kabinti reikia 3-5 m aukštyje. Varnėnui, bukučiui – 4-7 m, čiurliams – nuo 5 iki 15 m ar aukščiau. Klykuolėms, dančiasnapiams – nuo 3 iki 10 m aukštyje.

„Mieste kabinamus inkilus vertėtų kelti tiek, kad ir žmogus negalėtų nuo žemės pasiekti“, – patarė ornitologas. Anot jo, inkilus galima pakabinti ant šakos, jei prie inkilo pritaisytas vielinis kablys. Taip pat galima inkilą prikalti ir vinimi. Tiesa, vaismedžiuose geriau kabinti ant kablių, nes vinys gali pažeisti medį. Gyvenantys mieste inkilą gali pasikabinti ir ant balkono turėklų, taip pat – ant garažo ar ūkinės paskirties pastato.

Kaip pasigaminti inkilą?

Uoksinis inkilas

Geriausia medžiaga uoksiniams inkilams – lapuočių medžių rąsteliai su išpuvusia šerdimi. Tuomet lengva išskobti jų vidų. Galima gaminti uoksus ir iš sveikų sausų drebulių, liepų, juodalksnių ir kitokių medžių rąstelių. Norint pagaminti daugiau uoksinių inkilų smulkiems paukščiams, geriausia medžių rąstelius gręžti išilgai specialiu 9-12 cm pločio grąžtu. Rąsto apačia (3-4 cm) negręžiama, paliekama dugnui. Dar lengviau vidų išskobti, rąstelį perskėlus pusiau arba į keturias dalis. Vėliau tos dalys sukalamos.

Lentinis inkilas

Lentinių inkilų gamybai geriausia tinka 1,5-2,5 cm storio sausos, nedaug ar visiškai neobliuotos lentos. Stogeliui parenkama truputį storesnė lenta, nes jis greičiausiai pūva. Jo kraštai iškišami 2-3 cm į šonus ir 4-6 cm į priekį. Specialiai pakreipto ar dvišlaičio stogelio daryti neverta. Dugnas kalamas ne iš apačios, kaip dažnai daroma, bet įleidžiamas į inkilo vidų, kad greitai nesupūtų ir neiškristų. Visi mažesnieji – zyliniai inkilai turi būti atidaromi, kad rudenį juos būtų galima išvalyti. Paprasčiausias būdas tai pasiekti – inkilo stogelį pritvirtinus tik priešinguose stogelio kampuose kalamais dviem vinimis, iš kurių vienas įkalamas iki galo, kitas – tik ne iki galo. Taip pritvirtinto stogelio vieną kampą pakėlus ir pasukus į šoną, patogu inkilą išvalyti. Norint stebėti paukščius – stogelį ar inkilo sienelę galima tvirtinti lankstais bei kabliuku. Tačiau nereikia pamiršti, kad sparnuočiai veisimosi metu jautriai reaguoja į bet kokį trikdymą.

Šarūnas Meškys 

lrytas.lt informacija