Nuotraukos autorius: 123rf

Jonažolė – nuo seno lietuvių įvertinta, bet nepelnytai pamiršta žolė

Artėjant vasaros sezonui, vis dažniau atsigręžiame į Lietuvos gamtą – Lietuvos pievose auga gausybė naudingųjų žolių, tarp kurių ir vaistu nuo 99 ligų tituluojama jonažolė. Jonažolės Lietuvoje žinomos ir vertinamos nuo seno, tačiau pastaruoju metus jos sulaukia ne itin daug dėmesio. Kviečiame susipažinti su jonažolės savybėmis ir prisiminti apie jos naudą žmogaus organizmui.

Kas tai?

Tai vaistinė žolė, auganti Lietuvos pievose, pagrioviuose, šlaituose, o kai kuriais atvejais net kiek retesniuose sausuose miškuose. Lotyniškasis jonažolės pavadinimas – hypericum perforatum. Lietuvoje ši žolė kartais vadinama ir švento Jono žole.

Jonažolė pražysta vasarą, tačiau vertingiausia ši žolė būna žydėjimo pradžioje, todėl būtent tokiu laiku patartina ją rinkti. Rinkti ir džiovinti galima visą jonažolės augalą: žiedus, stiebelius, lapelius. Jonažolės išskirtinis bruožas – akį traukiantys ryškiai geltonos spalvos žiedai. Sudžiovintą jonažolę galima vartoti įvairiais būdais. Dažniausiai pasitaikantis ir paprasčiausias būdas – arbata. Tačiau taip pat iš šių žolelių galima gaminti nuovirus, užpilus, spiritines ištraukas kompresus.

Išgarsino – teigiamas poveikis nuotaikai

Neretai kalbama, kad jonažolę išgarsino jos teigiamas poveikis nuotaikai ir nervų sistemos veiklai. Iš tiesų manoma, kad jonažolė kelia nuotaiką. Tiems, kurie kenčia dėl nuovargio, nervinio išsekimo, streso, baimės, patariama naudoti jonažolės arbatą arba preparatus. Pastebimas teigiamas jonažolių poveikis nuotaikai, todėl šią žolę naudinga vartoti, pasireiškus depresijos požymiams. Ligos išgydyti žolė tikrai nepadės, tačiau gali pagelbėti, švelninant jos simptomus

Kitos svarbios savybės

Ilgą laiką manyta, kad pagrindiniai aptariamos žolės privalumai yra susiję su nervų sistema ir nuotaika. Tačiau tai kur kas universalesnė žolė, pasižyminti pozityviu poveikiu ir kitoms organizmo sistemoms. Šių žolelių sudėtyje rikiuojasi mineralinės druskos, alkaloidai, eterinis aliejus, sutraukiančios medžiagos, karotinas, cholinas, organinės rūgštys, antioksidacinės medžiagos, PP ir C vitaminai bei kitos veikliosios medžiagos. Jonažolė – priešuždegiminė žolė, todėl jos preparatai gali būti vartojami tiek vidinei, tiek išorinei dezinfekcijai. Vartojant išoriškai, odos priežiūrai, jonažolė išsiskiria odą regeneruojančiu poveikiu. Jonažolių nuoviru galima skalauti burną, taip pat valyti sužeistą, pūliuojančią odą bei žaizdas.

Švento Jono žolelių patariama griebtis, sergant ginekologinėmis ligomis. Naudingosios šios žolės savybės apima ir virškinimo, kraujotakos, kepenų veiklos normalizavimą. Tiesa, vertėtų atminti, kad jonažolės gali sustiprinti kai kurių vaistų poveikį, todėl, vartojant vaistinius preparatus, dėl jonažolės naudojimo būtina pasitarti su gydytoju.