Lietuvos sporto pinigų plovykla: štai kaip veikia sistema

Jeigu naiviai galvojate, kad sporto varžybos pirmiausia – gražus reginys ir intriguojantys rezultatai, galvokite iš naujo. Sporto klubuose įsitaisiusiems funkcionieriams pats sportas yra paskutinėje vietoje, o svarbiausias jų tikslas – pelnytis mokesčių mokėtojų ir netgi privačių rėmėjų sąskaita.

Per kelerius metus iš vidaus pats pamatęs, kas iš tiesų vyksta Lietuvos sporte, atskleisiu schemas, kuriomis akiplėšiškai plaunami sportui skiriami valstybės bei savivaldybės biudžetų pinigai.

Pabrėžiu: tokiu modeliu naudojasi daugybė sporto funkcionierių Lietuvoje, pasisavindami ir pasidalindami sporto klubui ar organizacijai skirtas lėšas.

Pirma jų užduotis – valstybės skirtus pinigus paversti grynaisiais. Darant banko pavedimus arba išmokas forminant tiesiogiai sau ar susijusiems asmenims, tai kažkada išlįstų į paviršių ir grėstų atleidimu iš darbo ar dar rimtesnėmis teisinėmis pasekmėmis – kaip kad nutiko buvusiam Klaipėdos „Neptūno“ krepšinio klubo direktoriui Osvaldui Kurauskui, kuris pats skyrė atlyginimus artimiems giminaičiams, sudarė abejotinus automobilių nuomos sandorius ir t.t.

Tiesa, net ir tokie akiplėšiški pasipelnymo atvejai atskleidžiami tik tada, jei neskaidriais procesais susidomi, tarkim, privatūs rėmėjai ar tiesiog sportą mylintys ir už tiesą kovojantys žmonės.

Bet sporto struktūroms pinigus skiriančiose savivaldybėse kovotojų už tiesą mažai, nes kone visi ten yra patekę per „partinę liniją“, o sporto klubų ir organizacijų finansinės ataskaitos tikrinamos tų pačių bendrapartiečių.

Sporto mokyklose ir mažesniuose sporto klubuose (beje, kai kuriuose dideliuose – taip pat) ypač paplitęs reiškinys – maistpinigiai ir piniginiai prizai. Jais per metus vienam asmeniui neapmokestinamai galima išmokėti apie 4800 eurų.

Tarkim, savivaldybė skyrė klubui ar mokyklai 100 tūkst. eurų, juos pervesdama lygiomis dalimis kiekvieną ketvirtį.

Pervestus pinigus klubo funkcionieriai skubiai grynina banke ar bankomate.

Siekiant viską legalizuoti, pakanka kartą per tris mėnesius užpildyti mokėjimo žiniaraščius. Dažniausiai tai atliekama nesivarginant: ta pačia ranka ir tuo pačiu rašikliu.

Ir štai! Pinigai – funkcionieriaus kišenėje, XXI-ajame amžiuje vis dar ranka pildomi mokėjimo žiniaraščiai priduoti savivaldybės finansininkams. Viskas legalu.

Bet dabar – įdomiausia vieta. Nesunkiai suskaičiuosime, kad norint per tris mėnesius neapmokestinamai išdalinti, tarkim, 25 tūkst. eurų, sporto klube, reikia turėti mažiausiai 20 žmonių. Sporto mokykloje reikės pasitelkti dar daugiau dalyvių, nes saviems oficialiems darbuotojams maistpinigių mokėti negalima.

Taip mokėjimo žiniaraščiuose atsiranda „mirusios sielos“, tai yra – išgalvoti asmenys. Beje, jums net nežinant žiniaraščiuose galite atsidurti ir jūs pats ar jūsų vaikas – tik už visus bus pasirašyta ne jūsų ranka ir ne jūsų rašikliu.

Taip klubo funkcionierius lyg vergvaldys pasisavina jums skirtus pinigus.

Ir pabandyk vėliau paklausti: kiek pinigų Lietuvoje skirta sportui? Atsakymas aiškus: milijonai, kasmet.

Bet man rūpi išgirsti kitus atsakymus.

Lietuvos turguose statomi kasos aparatai, už savo rankomis megztas kojines ar pirštines apmokestinamos močiutes, kovojama su šešėliu, gaudomi kontrabandininkai. O štai sporto funkcionieriams leidžiama valstybės – tai yra mūsų pinigus – versti grynaisiais, ranka pildyti žiniaraščius ir atsiskaityti supaprastinta tvarka. Kodėl?

Kam reikalingas toks sudėtingas sporto finansavimo mechanizmas – sporto mokyklos ar klubai, per kuriuos dažniausiai išplaunamos sportui numatytos lėšos? Kodėl savivaldybės sporto skyrius maistpinigių ir prizų neperveda tiesiogiai konkretiems sportininkams pagal patvirtintą sąrašą?

Laisvam švaistymui skiriamos biudžeto lėšos ir nusikalstama sporto organizacijų vadovų nekompetencija naikina sportą.

Daugelį sporto funkcionierių – net esant konkretiems jų nusižengimų faktams – visapusiškai gina juos skyrusios organizacijos: ar tai būtų sporto federacijos, ar savivaldybės.

Pinigai skirti, pervesti bet jie išgaruoja. Todėl daugybė vaikų nesulaukia nemokamų inventoriaus ar aprangų, sporto kelionių ir stovyklų. Už viską sumoka patys tėvai.

Tuo tarpu sporto funkcionierius į darbą atrieda vokišku, dažniausiai galiniais ratais varomu, automobiliu su „pažastiniu krepšeliu“ ir tauraus metalo grandinėmis ant kaklo ir riešų.

Ir nereikia jokių neformaliojo ugdymo krepšelių banko sąskaitose. Daug geriau „pažastinis“ krepšelis rankose.

Bėda yra mūsų pačių mąstyme. Niekas juk neverčia toleruoti tokio „pono“. Mes patys nenorime paklausti, kur ir kaip leidžiami mokesčių mokėtojų – mūsų visų – pinigai.

Ko bijome? Juk sporto funkcionieriai privalo teikti viešas ataskaitas.

Bet daugelis sportą regi lyg baudžiavos santvarkoje: patinka vergauti, paklusti ir viską atiduoti ponui. Galvojate kad sportuojančiam jūsų vaikui nuo to bus geriau?

Parašęs šį tekstą esu pasmerktas kritikai ir patyčioms. Aš tai jau patyriau, kai pabandžiau kalbėti apie skaidrumą dar pats dirbdamas viename klubų. Šiuo atveju visa gausi sporto funkcionierių Lietuvoje armija užims gynybinę pozą, slopins ir kvailins kitaip mąstančius.

Ir galiausiai tie žiniaraščiai liks pildomi ranka. Vietinio lygio sporto „vadukai“ į darbą neims važinėti senais prancūziškais automobiliais. Savivaldybėse nepradės dirbti nepartiniai savo srities profesionalai, kurie nepriimtų suklastotų ataskaitų.

Kol mūsų sportas serga, kai kas turtėja svetima sąskaita. Jei to nepakeisime, mūsų miestuose ir miesteliuose patogiai gyvens valstybės ir savivaldybių eurų ištroškę sporto funkcionieriai.

Puikiai žinau, koks titaniškas darbas būtų pajudinti šį sporto pūlinį. Tikiuosi, kad ta diena vis tiek ateis, bet kol kas belieka sarkastiškai apibūdinti, pagal kokius požymius atpažinti tipinį, svetimais pinigais mintantį sporto funkcionierių.

1. Jis, ypač provincijoje, atrodo labai rimtas, susirūpinęs ir mąsliai žvelgia į tolį.

2. Nors ką tik iš valstybės iždo nugvelbė eurą, suskambus „Tautinei giesmei“ jis greitai stoja šalia kitų ir prispaudęs ranką prie krūtinės su ašaromis akyse gieda himną garsiau už kitus.

3. Devyniais atvejais iš dešimties jis turi vokišką galiniais ratais varomą automobilį. Neretai – bent porą ar net visus tris:

a. kasdieninį – paprastai juodą;

b. antruoju savaitgaliais su žmona ar drauge vykstama į artimiausią didesnį prekybos centrą;

c. trečiasis skirtas važiuoti į savo miestelio masinio susibūrimo vietas – parodyti bėdžiams, kad jis yra prie valdžios ir moka įsisavinti valstybinį eurą be jokios baimės ir nepatogumo.

4. Jo žandai būna sveikai mėsingi, o nosis – švelniai paraudusi. Jeigu kosmetine adatėle atsargiai pokšteltum į skruostą, ištekėtų komfortišką, sotų ir nerūpestingą gyvenimą atspindintis skystis.

5. Ilsėtis toks veikėjas pamėgęs, kaip pats sako, „Tenerifoj“, nes ten, kaip ir namuose – viskas įskaičiuota.

6. Jis save laiko absoliučia valdžia ir turi bent po kelis vasalus, nūnai žinomus kaip vadybininkai ir sekretorės.

Lietuvos ryto inf.