Juodąjį savaitgalį riešo lūžius patyrusiems pacientams gydytojas ortopedas traumatologas turi svarbią žinią

Nepasisaugojo eidamas apšalusiu šaligatviu, paslydo, o krisdamas bandė pasiremti rankomis, rezultatas – lūžęs riešas. Toks scenarijus praėjusį savaitgalį ištiko ne vieną dešimtį vilniečių ar sostinės svečių. Didžiajai daliai jų medikai atliko lūžusio kaulo atitaisymą, ranką imobilizavo ir išleido gydytis namie, tačiau Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus gydytojas ortopedas traumatologas Simonas Sereika primena, kad tuo gydymas nesibaigia ir ragina pacientus jau artimiausiu metu dar kartą pasirodyti specialistams, antraip – laukia sunkiai pataisomos, gyvenimo kokybę bloginančios pasekmės.

„Žiema – mums, traumatologams, darbymetis. Žmonės griūva slidžiose gatvėse ar automobilių stovėjimo aikštelėse, smūgį bando sušvelninti pasiremdami rankomis, todėl patiriamos tipinės riešo traumos. Viena dažniausių – stipinkaulio lūžis vadinamojoje tipinėje vietoje. Daliai tokių pacientų pavyksta padėti be papildomų intervencijų, taikant konservatyvųjį gydymą gipso langetėmis, kitai daliai pasiseka mažiau –siekiant išsaugoti riešo funkcionalumą neapsieinama be operacijos. Tad ypač turėtų sunerimti tie pacientai, kuriems diagnozuotas lūžis su poslinkiu ir kurie po kaulo atitaisymo junta ilgiau nei parą besitęsiantį skausmą, taip pat, jei ranka stipriai ištino“, – įspėjamuosius signalus vardija gyd. S. Sereika.

Gydytojas pabrėžia, kad iš karto pacientui patyrus traumą nuspręsti, ar operacija būtina, ar ne, dažniausiai neįmanoma, todėl būtina dar viena konsultacija, kurios metu atliekamas papildomas rentgeno tyrimas.

„Atlikę pakartotinį, kontrolinį rentgeno tyrimą, matome, kokia yra reali situacija ir, kokios prognozės, t. y., ar gijimas bus sėkmingas, ar, vis dėlto, prireiks operacinio gydymo. Laikas, per kurį pacientas turi planine tvarka kreiptis konsultacijai, ypač svarbus, pavėlavus – gali tekti atlikti labiau traumuojančią operaciją, kai, siekiant ištaisyti traumos padarinius, pacientui laužiami kaulai“, – sako gydytojas ortopedas traumatologas, akcentuodamas, kad kreiptis pacientams reikėtų per 1-2 savaites po traumos.

Kalbėdamas apie galimas pasekmes, jei pacientas, patyręs stipinkaulio lūžį tipinėje vietoje, laiku pakartotinai nesikreips, gydytojas ne tik įvardija, jog kreivai suaugusi ranka neatrodys estetiškai, bet ir pabrėžia ateityje laukiančias sveikatos problemas – dėl netiesiai suaugusių kaulų netaisyklingai judantys sąnariai greičiau susidėvės, o tai lems neigiamą įtaką judėjimui, kasdienių, įprastų veiklų atlikimui.

Savo ruožtu, gydytojas S. Sereika pastebi, kad pakartotinės konsultacijos metu įvertinus gijimo dinamiką kaip nepalankią, pacientai neturėtų baimintis operacijos, kuri ne tik leis visiškai atkurti kaulų anatomiją, bet ir užtikrins svariai trumpesnį reabilitacijos laiką, lyginant su tais pacientais, kuriems, patyrus stipinkaulio tipinės vietos lūžį, taikomas konservatyvus gydymas.

„Pacientai, išgirdę, jog prireiks operacijos, išsigąsta, pradeda svarstyti, ar negalima apsieti be jos. Tuomet tenka paaiškinti, kad, atsisakę operacijos, jie sau tiesiog padarys meškos paslaugą ir, nepasiryžę laiku, ateityje, tikėtina, turės nusiskundimų dėl riešo funkcijos sutrikimų. Tuo metu, per savaitę ar dvi kaulai dar nespėja sugyti. Tai reiškia, kad galime atkurti tokią riešo struktūrą, kuri buvo iki traumos, ir užtikrinti, kad pacientas jokio diskomforto dėl patirtos traumos ateityje nejaus“, – sako gydytojas, dirbantis RVUL Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje – viename didžiausių Lietuvoje, kur kasmet atliekama po kelis šimtus tokių operacijų.

Taip pat gydytojas kviečia suklusti vyresnes nei 50 metų amžiaus moteris, patyrusias stipinkaulio lūžį tipinėje vietoje. Pasak gyd. S. Sereikos, visoms tokio amžiaus pacientėms medikai rekomenduoja atlikti kaulų mineralų tankio matavimo tyrimą, nes lūžis gali įspėti apie kitą rimtą problemą – osteoporozę.

Be to, gydytojas ortopedas traumatologas, kalbėdamas apie tai, kaip po lūžio pacientas turėtų rūpintis savo sveikata, ragina nepasikliauti mitais. Vienas gajausių įsitikinimų – jog sutvirtinus ranką ir siekiant sėkmingo išgijimo, reikėtų nejudinti pirštų.

„Pirštus, kai ranka imoblizuota langetėje, judinti būtina. Tai padeda išvengti rankos tinimo. Taip pat pacientams patarčiau ranką parišti bei, jaučiantiems stipresnį skausmą, ranką šaldyti. Jei skausmas vargina, taip pat greičiausiai neapsieisite ir be nuskausminamųjų vaistų“, – pataria gydytojas.