Nuotraukos autorius: D.Umbrasas

Mokytojas įvardijo lietuvių k. egzamino trūkumą: „Nenormalūs dalykai“

Ir vėl greit prabėgo mokslo metai, ir vėl šalies abiturientai laiko baigiamuosius egzaminus. Pagal dabartinę tvarką vien tik lietuvių kalbos egzaminas yra privalomas visiems abiturientams, kad ir kokias studijas jie beplanuotų. Kasmet būna diskusijų, ginčų dėl šio egzamino vertinimo, dėl kriterijų, dėl rezultatų... Nesu šio dalyko specialistas, tad apie vertinimo kriterijus bei šio egzamino rezultatus nekalbėsiu. Tačiau... Daugelis jau seniai pastebi, kad šį egzaminą lydi nenormalūs dalykai. Jie kyla dėl paties egzamino struktūros bei reikalavimų.

Daktarui – literatūra

Abiturientai laiko po kelis baigiamuosius egzaminus. Būsimiems medikams rūpi chemija ir biologija. Atkreipkime dėmesį: ir būsimiems medikų pacientams rūpi būtent medikų dalykinis pasirengimas, kuris, be abejo, susijęs su minėtais dalykais. Ir jiems visiškai nerūpi, ar daktaras nutuokia apie Jono Biliūno ar Žemaitės kūrybą. „Tiksliukams“, būsimiesiems matematikams, ekonomistams bei gamtos mokslų specialistams yra svarbi matematika ir jos egzaminas. Tai svarbu ir šių būsimųjų specialistų rengimo planavimui. Tuo tarpu daugeliui tokių abiturientų gali pritrūkt stojimo balų vien dėl to, kad jie neperprato Vinco Mykolaičio-Putino, ar kito, prieš gerą šimtmetį rašiusio, rašytojo kūrybos.

Retorinis klausimas: ar norėjo šie didieji mūsų rašytojai, kad jų žodis ir kūryba taptų akademine prievarta ir užkirstų kelią būsimųjų specialistų studijoms? Specialistų, kurie galimai išgelbėtų kieno nors gyvybę ar sukurtų naujų technologijų...

Kūryba juk subjektyvi

Sakysite, reikia bendro išsilavinimo, išprusimo? Nesiginčiju. Kuo platesnis akiratis, tuo tobulesnė asmenybė. Bet tai – kita tema! Aš kalbu apie privalomą egzaminą. Apie tai, kad bendras išprusimas neturi tapti kliūtimi asmenybės vystymosi kelyje. Jokiais būdais negalima trukdyti mokiniams, puikiai išmokusiems savo pasirinkimą atitinkančius dalykus, siekti užsibrėžto tikslo vien dėl to, kad jie nepakankamai gerai žino Biliūno kūrybą. Literatūrinė kūryba – subjektyvus veiksnys. Abiturientų ateitis – objektyvi tikrovė. Tai kas svarbiau? Koks turėtų tapti lietuvių kalbos egzaminas? Taip, jis turi būti privalomas, neturi būti literatūros egzaminu! Visų sričių specialistams būtina mokėti taisyklingai, lietuviškai, be gramatinių ar stiliaus klaidų, rašyti tekstus. Į tai ir turi būti atkreipiamas pagrindinis dėmesys mokykloje, tai ir turi būti vertinama per lietuvių kalbos egzaminą. Egzamine reikia vertinti ir gebėjimą aiškiai, nuosekliai reikšti savo mintis. Tik – be kišimosi į asmeninę nuomonę. Beje, tokio pobūdžio egzaminas kildintų ir grįžtamąjį ryšį.

Gana!

Dabartinis lietuvių kalbos (iš tikrųjų – literatūros) egzaminas , dėl savo literatūrinio subjektyvumo jokio grįžtamojo ryšio neskatina! Pasikartosiu – turi būti Kalbos, o ne Literatūros egzaminas! Raštingumas turi būti privalomas, o bendras išprusimas – tik skatinamas. Ir nereikia manęs įtikinėti, kad raštingumas neatskiriamas nuo rašytojų kūrybos pažinimo. Nes tuomet ir aš galiu sakyti, kad visi turi mokėti arktangento reikšmių sritį. Taigi, kiekvienam savo. Literatūros egzaminas gali ir turi būti. Bet pasirenkamasis! Jokiais būdais – ne privalomas visiems Lietuvos abiturientams.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Pedagogas S.Sokolovas

lrytas.lt informacija