Šimtmečio paveldas Butrimonyse

Alytaus rajono savivaldybės kultūros paveldo specialistai, vietos istorikai pakvietė visuomenę pasivaikščioti po Butrimonis ir šiame istoriniame miestelyje atrasti šimtmečio paveldą. Pažintis su Butrimonimis prasidėjo nuo gimnazijos muziejaus. Ekskursijos dalyviai aplankė miestelio istorinį centrą, Lietuvos partizanų kapą, žydų senąsias kapines, Išganytojo bažnyčią.

Pažintį su miesteliu pravedė Alytaus rajono savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio skyriaus vyr. specialistas Vytenis Skendelis, gimnazijos mokiniai, istorikė, pedagogė Danutė Anušauskienė . Po ekskursijos bažnyčioje vyks viktorina, skirta pažinčiai su Butrimonimis, o geriausiems dalyviams buvo įteikti prizai.

Pagal istorinius duomenis, miestelis bei jo apylinkės buvo viena iš Vytauto Didžiojo į Lietuvą atkeltų totorių gyvenamų vietovių.  Butrimonyse gyveno gausios žydų, totorių ir lietuvių bendruomenės. Jo aikštė, susiformavusi XVII amžiuje, yra vienintelė Lietuvoje trikampė aikštė, lėmusi viso miestelio apstatymą.  Aikštės planas ir centrinės Butrimonių dalies gatvių tinklas yra paskelbtas Lietuvos urbanistikos paminklu. Šiuo metu čia vyksta intensyvūs rekonstrukcijos darbai.

1930 metais Butrimonyse veikė 55 parduotuvės, 6 alinės, smuklė, 10 kepyklų, limonado darykla, skerdykla, plytinė, malūnas. Visa tai valdė vietiniai žydai. Vokiečių okupacijos metais Butrimonių apylinkėse buvo sušaudyta per tūkstantį vietinių ir iš aplinkinių kaimų ir miestelių atgabentų žydų. Išsigelbėjo tik vienetai.

O iš tiesų žydai anuomet bendravo su savo kaimynais lietuviais ir totoriais, tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje - kūrė tiek savo gyvenimą, tiek Lietuvos valstybę. Dauguma jų turėjo savo verslą ar gyveno iš savo amato. 1930 metais žydams priklausė 52 (iš 54) maisto prekių, avalynės, žemės ūkio padargų ir kt. parduotuvės, 6 aludės, 20 mėsinių, smuklė, 10 kepyklų, 1 degtinės parduotuvė, vaistinė, 2 gydytojai, 1 limonado įmonė, dirbo daugybė siuvėjų, laikrodininkų, dažytojų, stiklių, mūrininkų, gaisrininkų ir kt.

Kitiems priklausė tokios įmonės kaip malūnas, elektros jėgainė ar kirpykla, nedideli fabrikėliai, kuriuose buvo siuvami batai, karšiama vilna, išdirbama oda, siuvamos kepurės, gaminai baldai. Meldėsi jie mūrinėje sinagogoje, laikėsi savo papročių, gyveno savo bendruomenės gyvenimą -  tai padėjo jiems išlikti kaip tautai. Jie turėjo savo vardus ir pavardes, nepakartojamus gyvenimus, visi dirbo ir jų gyvenimas sruveno ramia vaga tol, kol prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tragedija, ištikusi žydų tautą karo metais, neaplenkė ir Butrimonių miestelio. 1941 m. rugsėjo 9 dieną žydai buvo atskirti nuo kitų miestelio gyventojų ir sušaudyti Klydžionių kaime. Butrimonyse buvo sušaudyti ir Punios bei Stakliškių miestelių žydai. Ir atgulė jie visi į bevardžius kapus vien todėl, kad buvo žydai. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad šių žmonių gyvenimas bus žvėriškai nutrauktas, kad neliks gausios miestelio žydų bendruomenės.

Gal dėl to po karo Butrimonys sunyko, neteko prieškariu turėtos reikšmės. Prieš trejus metus miestelyje gyveno dvigubai mažiau gyventojų nei XX amžiaus pradžioje. Dabar Butrimonys neberasi nė vieno gyvo žydo, tačiau žydų klausimas vis dar aktualus - kas šaudė, kas slėpė...

Taigi, Butrimonių krašte yra trys žydų palaidojimo vietos. Dvi iš jų - šalia miestelio esančiame Klidžionių kaime. Daugiausia žydų - 965 žmonės - sušaudyta dauboje prie Obelies upelio. Tai byloja ir pilko cemento paminklas. Antroji žydų laidojimo vieta yra už kilometro, to paties Klidžionių kaimo ribose, taip pat dauboje. Čia užkasti 240 žydų senių ir vaikų. Kodėl jie buvo atskirai sušaudyti, dabar jau niekas nebegali paaiškinti. Trečioji vieta - senosios žydų kapinės Butrimonių pakraštyje.

Komentarai

  • Saulius
    prieš 30 minučių
    Valkininkų miestelyje, prieš bažnyčią, irgi trikampė aikštė.

Parašykite komentarą