Lietuvis egzorcistas atvirai papasakojo, kaip elgiasi apsėstieji

Levituojantys, riaumojantys ir bažnyčioje negirdėtomis kalbomis kalbantys žmonės – dažnas siaubo filmų scenarijus. O vienam žymiausių kunigų egzorcistų Lietuvoje Arnoldui Valkauskui – tai kasdienybė. Kunigas jau 12 metų užsiima egzorcizmu – piktųjų dvasių ar demonų išvarymu iš žmogaus kūno.

„Teko susidurti, kai kalba įvairiomis kalbomis – kartais suprantamomis, kartais nesuprantamomis, galbūt, senovinėmis, kas ten žino kokiomis. Tik vieną kartą per 12 metų teko matyti, kad žmogus levituotų, pakiltų į orą. Tai buvo šioje koplytėlėje. O daugiau – vemia, kosėja, spjaudosi“, – sako egzorcistas.

Žurnalistės Daivos Žeimytės ir kunigo A.Valkausko pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje.

– Jūs esate vienas iš 8 egzorcistų Lietuvoje. 12 metų užsiimate šiuo dalyku. Niekada nesuabejojote tuo, ką pasirinkote?

– Nei labai rinkausi, nei ką. Vyskupas paprašė, aš sutikau.

– Ar sunku? Kaip jūs pats jaučiatės po tų seansų?

– Kaip po pamaldų. Tai yra maldos, pavargsti, žinoma. Nuo daug ko gali pavargti. Atvažiuoja visokiausių žmonių, vieni turi psichinių sutrikimų, kiti nervinių. Dabar mūsų visuomenė labai nepagarbiai atsiliepia apie žmones, kurie kenčia kažkokią psichinę negalią. Jei su psichiatrais pašnekėtume, šiandien Lietuvoje mažiausiai 50 proc. žmonių kenčia nerimo sutrikimą. Yra labai daug įvairaus pobūdžio sutrikimų ir žmonės neretai ieško pagalbos, nežino, kur ją rasti. Labai nemažai žmonių atvažiuoja, kuriuos reiktų nukreipti pas psichoterapeutus. Pirmiausia aš matyčiau didžiulį psichoterapijos poreikį, toliau, žmonių galvose yra vertybinis sutrikimas, visiškai nėra vertybių suvokimo – kas yra vertybė, kas nėra vertybė, dėl ko verta gyvenime nervuotis, dėl ko neverta. Žmonės tiesiog visiškai susimaišę.

– Ir galvoja, kad juos velnias apsėdo?

– Tada galvoja, kad gal piktoji dvasia apsėdo. Kiti šiaip nori labai greitai būti laimingi, kad jiems viskas sektųsi. Tų tikrų apsėdimų nėra labai daug.

– O kas tas tikras apsėdimas?

– Kai demonas tikrai įeina į žmogaus kūną.

– Kaip tai atrodo? Mes matėme daug filmų, ar tai tas pats?

– Iš dalies. Ten režisierius paima tik kai kuriuos elementus dėl to, kad pakraupinti, pašiurpinti žmones. Ne visi atvejai aiškūs arba ne visi demonai vienodai pasireiškia. Teko susidurti, kai kalba įvairiomis kalbomis – kartais suprantamomis, kartais nesuprantamomis, galbūt, senovinėmis, kas ten žino kokiomis. Tik vieną kartą per 12 metų teko matyti, kad žmogus levituotų, pakiltų į orą. Tai buvo šioje koplytėlėje. O daugiau – vemia, kosėja, spjaudosi, bet reikia žiūrėti visumą. Susiduriu su žmonėmis, ypač mūsų laikais, kurie prisižiūri „Youtube“, filmų, yra isterinės asmenybės, labai norėtų gauti daug dėmesio, ypač moterys, ir pradeda manipuliuoti, reikštis isterija. Turi labai kategoriškai atskirti, kad čia nieko bendro su apsėdimu nėra ir prašome manęs nevarginti. Paklausus, ar labiau išvargsti nuo egzortų ar nuo tos minios žmonių, kurie blaškosi, ko gero – nuo besiblaškančios minios. Egzortai yra malda. Man tai tokia ramybė. Velnias tikrai bijo Dievo, pripažįsta Kristų. Labai įdomių dalyko šioje koplyčioje buvo, pradeda žmogus siautėti. Kuo skiriasi isteriko siautėjimas nuo apsėsto žmogaus siautėjimo: žmogui, kuris yra apsėstas, paprasčiausiai pasakai, Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau, ateik čia. Ir viskas, jis ateina, nors jam kaulus laužo, jis sukasi, kraiposi, spjaudosi, vemia. Bet Jėzaus vardu pasakei ir jis klauso absoliučiai. Čia buvo labai įdomus atvejis, atsidarė moteriškė šios koplytėlės duris ir bėga link tvenkinio. Visi išsigandom, kad ji gali šokti į vandenį ir paskęsti, o kaip ją pavysi, bėga labai greitai. Užteko pasakyti iš vietos, nereikėjo nė bėgti, Jėzaus Kristaus vardu įsakau, grįžk. Ir viskas, išsisprendė problema. Mes važinėjam į visokias tarptautines konferencijas Italijoje, Lenkijoje, yra visų pasaulio egzorcistų mintis – visiems kunigams bent 1-2 kartus verta būtų sudalyvauti egzortuose, kad patirtų galią, kuri yra bažnyčioje, kurą turi Kristus ir kad mūsų tikėjimas nėra tuščias. Jei susiduri su tikru apsėdimu, tai tikrai žinai, kad Dievas yra, jis tą žmogų anksčiau ar vėliau išlaisvins. Tiesiog auga tikėjimas, viltis. Tam žmogui reikia parodyti labai daug meilės, dėmesio kaip žmogui, kenčiančiam asmeniui. Aišku, išvargsti, nes tai yra priešiška būtis, kuri tau nieko gero nenori – keikia tave visaip, grasina, rėkia: „Mirtis tau, mirtis!“. Bet prie to pripranti ir nekreipi dėmesio, tegu rėkia, daro, ką nori, blaškosi. Vieną kartą daužė kolonas, per altorių peršoko – sėdėjo, kaip jūs, ir kaip žuvytė nunėrė, bet nesusilaužė nė vieno kaulo.

– Yra skeptikų, kurie sakytų, kokiomis nesąmonėmis pats užsiiminėjate, koks čia velnias, dvasios. Ar tai, ką darote, galima logiškai paaiškinti?

– Aš nepykstu ant tų žmonių, nes pats kažkada taip galvojau. Bet kai tu susiduri, turi patirtį. Ar tą patirtį įmanoma kitam perduoti? Praktiškai neįmanoma. Nežino žmonės, nėr ko ant jų pykti.

– Ar pats žmogus gali suprasti, kad jį apsėdo?

– Nelabai.

– Tarkime, pas jus atvažiuoja žmogus, normaliai atrodo, nesidrasko, nelaksto ratais išlipęs iš mašinos. Normalios būsenos žmogus būna?

– Visaip būna. Labai nevienodai. Būna, kad demonas nujaučia, su kuo jam teks susidurti. Jau kelionės metu žmogus pradeda neramiai jaustis. Būna, kad atvažiuoja visiškai ramiai ir išryškėja tik maldos metu.

– O artimieji iš kažkokių požymių gali matyti, kad žmogui nebe psichiatro reikia?

– Net ir artimieji gali nesuprasti. Tais atvejai, kai galvoja apie psichiatrą, tikriausiai psichiatro ir reikia. O šiaip būna labai įdomūs atvejai, užslėpti. Teko turėti vieną atvejį – daugybinės savižudybės. Žmogus labai norėjo žudytis. Pasirodo, iš tikrųjų buvo apsėdimas. Užteko vienos maldos, radikaliai pasikeitė žmogaus laikysena, gyvenimas – žmogus tapo laisvas. Retai būna, kad išlaisvintų žaibiškai.

– Vieno seanso neužtenka?

– Ne. Reikia metų, pusantrų. Esam turėję rimtų apsėdimų – apie pusantrų metų, kiekvieną savaitę po valandą maldos.

– O kaip žmogus jaučiasi po to seanso? Jis supranta, kas jam buvo?

– Išvargęs. Įvairiai būna. Būna, atsimena, į transą įeina, neatsimena, bet transas nėra joks rodiklis. Būna, žmogus pats save stebi ir negali savęs sustabdyti.

– Kunige, o dėl ko apsėda?

– Pagrinde – bedieviškas gyvenimas. Mūsų katalikybė yra labai paviršutiniška, net tie, kurie ateina sekmadienį į bažnyčią, kažin ar turi gilų, asmeninį santykį su Dievu. Nesupranta, kad su Dievu reikia kalbėti, bendrauti, būti kaip su asmeniu, o tiesiog ateina ir atbūna bažnyčioje. Todėl prie to prisišlieja daug kitų dalykų – pas būrėją nuėjo. Pirmas pavojaus šaltinis yra visi būrimai, burtininkavimai.

– Jūs turite labai skeptišką nuomonę apie ekstrasensus, būrėjus, būrimus su adatomis, žvakėmis, spiritizmo seansus.

– Ne skeptišką, o labai blogą. Dabar atsiradę bioenergetikai, gyvenimo meno mokytojai, meditacijos mokytojai ir panašiai. Esmė visų ta pati – įėjimas į tą slaptą, nematomą ar okultinį pasaulį ir susidūrimas su juo ir tomis negeromis jėgomis. Saugi erdvė yra labai nedidelė – Jėzaus Kristaus asmens išpažinimas, buvimas su Dievu.

– Jūsų požiūris irgi pakankamai radikalus?

– O ką daryt? Patirtis. Egzortuose žmonės įsivaizduoja, kad kažkas turi kažkokių galių. Niekas neturi jokių galių. Yra šventimų galia, o šiaip yra Jėzus Kristus. Piktoji dvasia gali iš ko nori tyčiotis, iš žmogaus tyčiojasi įvairiais būdais. Pavyzdžiui, kunigo neapkenčia. Teko man įvairių tokių patyrimų patirti, jeigu yra galingas demonas, kuriam yra žema kalbėti. Pavyzdžiui, teko susidurti su liuciferiška dvasia – net nekalba su kunigu, net nesako „tu“. Mane tiesiog pastūmė į šoną ir kalba su tabernakuliu, kur Jėzaus kūnas padėtas. Kalba su Jėzumi, tik su juo, nes per žemas lygis su mumis šnekėti. Ta patirtis rodo, kad tik Jėzaus asmuo mus padaro laisvus. To radikalumo negali paneigti. Kas nori priima, žmogus laisvas, gi neperši niekam. Aš tik skelbiu.

– Kuo žmogui gali baigtis bandymai su adatomis iš ano pasaulio išsikviesti protėvių dvasias, mirusių artimųjų vėles?

– Tuo ir baigsis. Gali baigtis apsėdimu, o apsėdimas gali baigtis įvairiai. Demono tikslas yra labai negražus – žmogų varginti ir sunaikinti. Gali prasidėti įvairūs varginimai – išoriniai, vidiniai. Sako, žmogus alkoholikas, o alkoholizmas yra liga. Bet teko susidurti, kad žmogus geria, save naikina todėl, kad jis yra apsėstas. Negali sakyti, kad kiekvienas alkoholikas yra apsėstas, bet kažkuria prasme jis yra apsėstas. Kai apsėdo, žmogus gali save naikinti įvairiais būdais – jis gali nerasti vietos gyvenime, didžiulės vidinės kančios.

– Atsimenate jums pačiam labiausiai įstrigusį ar jus šokiravusį atvejį?

– Ko gero, kur toks vyrukas buvo į orą pakilęs. Tai stipriai įstrigęs atvejis.

– Besimeldžiant?

– Taip, prie pat altoriaus. Jau galvojau, kad pats tuo metu prarasiu sąmonę. Bet čia jau prieš daug metų buvo.

– Labai stiprus apsėdimas buvo?

– Taip, labai specifinis. Pabaigus skaityti oficialias maldas jautėsi, kad kažkas yra. Jaučiasi virpesiai kūne, yra tam tikri požymiai. Jautėsi, kad kažkas yra, bet kad taip stipriai galėtų būti, neatėjo į galvą. Po to nutariau nuoširdžiai už jį pasimelsti savais žodžiais ir tada prasidėjo baisus riaumojimas, visi, kas čia buvo koplytėlėje, išsigando, norėjo bėgti lauk, prasidėjo sumaištis, nes čia buvo artimųjų. Tada aš pajutau, kad man temsta sąmonė. Pirma mintis buvo, kodėl jis taip ilgai rėkia, iš kur jis tiek daug oro ima. Dar viena įdomybė, kaip ta piktoji dvasia pasireiškė – sako, aną kartą tu mane nugalėjai, bet dabar aš tave nugalėsiu. Tada tapo visiškai aišku, su kuo turim reikalą. Po to jis išsiskėtė visas ir kabo, o man tuo metu miglelė akyse buvo.

– Ir ką jūs darėt?

– Galvojau, jeigu jau nukrisiu, vistiek kas nors pakels, per daug neverta pergyvent. Ir po to jis antrą kartą užriaumojo, bet to net nepavadinsi riaumojimu – be galo ištęstas riaumojimas. Po to kažkaip nurimo ir, kiek žinau, to žmogaus gyvenimas labai stipriai pasikeitė. Jis buvo išlaisvintas. Kitas labai įdomus atvejis – su kalbančiu demonu teko turėti reikalų. O kiti nueina į užmarštį. Turėjom vieną vaikinuką, kuris buvo piktai dvasiai laišką parašęs, su juo gana ilgai vargom.

– Ką reiškia laišką parašė? Jis tai nesąmoningai padarė?

– Sąmoningai parašė. Sudarė sandėrį iš pykčio. Jis užpyko ant savo tėvų ir rado satanistinį puslapį, laiško formą ir parašė tokį pasižadėjimą, kaip savęs atidavimą.

– O rimtos ligos gali būti dėl apsėdimo?

– Visokių manymų yra. Bet čia tik prielaidos. Patys egzorcistai serga vėžiais ir panašiais dalykais. Dievas leidžia susirgti. Ar gali būti dėl pikto veikimo? Gal ir gali. Vienareikšmiškai nepasakysi. Nereikia sureikšminti to demono. Jis veikia pasaulyje, bet vis tiek virš visko yra Dievo valia.

lrytas.lt informacija