Nuotraukos autorius: G.Kochanskaitės nuotr.

Senolė iš Alytaus už sulauktą šimtmetį labiausiai dėkinga žentui

Alytuje ketvirtus metus jauniausios dukros ir žento namuose gyvenanti aukštaitė Uršulė Veteikienė, laukdama 100 metų jubiliejaus, vis kartojo po kojos lūžio vertusiam ją mankštintis ir taip padėjusiam pasveikti žentui, kad labai norėtų su juo pašokti per savo šimtmetį. Ir norą įgyvendino.

„Daug prisiminimų liko. O atrodo, tik pro vienas duris įėjai, pro kitas jau ruoškis išeiti. Nebijojau daug dirbti. Bet valgyti įpratau tik saikingai. Nors ir visko“, – taip savo ilgo gyvenimo kelią apibendrino šimtametė U.Veteikienė. Ruošdamasi artėjančiam ypatingam gimtadieniui, ji vis primindavo žentui Jurgiui Kochanskui, kad tai darbas, kurį reikia atlikti iki galo. O dukrai Julijai nurodė papuošti ją baltu lininiu kostiumėliu, balta skarele ir baltais bateliais. Apgailestaudama nebegalinti matyti, liepė nupirkti naujus elementus klausos aparatui, kad nors gerai girdėtų kiekvieną svečią ir anksčiausiai už visus aplankiusį tokia proga kunigą.

Visus jubiliatės nurodymus artimieji kruopščiai įvykdė. Juk pirmoji giminėje šimto metų sulaukė ir aplenkė savo tėvą Adolfą Deveikį, mirusį 96 metų. Jau trejus metus senolė gyvena jauniausios dukros ir, kaip pati sako, mylimiausio žento bute nuoširdžiai globojama.

Pirmuosius mėnesius ir po miestą pasivaikščiodavo, aplankydavo bažnyčią, bet kartą prieš tokią kelionę audamasi batus nuslydo nuo suoliuko ir susilaužė šlaunikaulį. Po sudėtingo lūžio U.Veteikienė ne tik ištvėrė operaciją, išgijo ir po pusmečio įsikibusi vaikštynės ar artimųjų rankos jau pereidavo kambarį ir sulaukė šimto metų. Pažįstantys šią moterį spėlioja, ar dar kokiam kitam tokiam ilgaamžiui Lietuvoje pavyko po tokios traumos vėl pradėti vaikščioti. Gydytojams abejojant, ar senolė atlaikys operaciją, pati paragino: „Aš nieko nepralošiu. Darykit. Nenoriu tik atsisveikinti ir laukti mirties“. „Tikrai retas atvejis. Jį lėmė penkiasdešimt procentų chirurgės Inos Gudynaitės-Veselgienės sėkmė ir tiek pat artimųjų šilumą slaugant moterį“, – tvirtino Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninės ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vedėjas Valdas Dumbliauskas. Atsigavusią po operacijos A.Veteikienę ligoninės reabilitacijos ir slaugos skyriuje kiekvieną rytą aplankydavo žentas Jurgis, kurio labai laukdavo ir kitos palatos moterys. Pats kaip išmanė keturis mėnesius vedė joms mankštą, ragindamas taisyklingai kvėpuoti ir netingėti sėstis, judinti kojas, rankas. Ir grįžusią į namus uošvę rytais toliau treniravo, verda košę, padeda nusiprausti, vakarinę mamos priežiūrą palikdamas žmonai. Taip ir įvyko stebuklas – senolė ne tik atsistojo, bet po pusmečio prilaikoma išdrįso žengti pradžioje po kelis žingsnius, o paskui ir per visą kambarį, į balkoną pasėdėti, grynu oru pakvėpuoti ir pasižvalgyti pro langą. Atsidėkodama už tai uošvė kartojo žentui, jog labai norėtų sulaukti šimto metų ir gimimo dieną pašokti kartu. Užteko jubiliatei jėgų pasisukti šokio žingsniu ir sūnaus Romualdo, taip pat kito žento glėbyje. Visos keturios dukros, sūnus, iš dešimties anūkų ir dvylikos proanūkių dauguma atvyko pasveikinti jos ir padėkoti.

Dar prieš trejus metus U.Veteikienė jų lankoma visas vasaras praleisdavo Kuktiškėse (Utenos r.), kur su vyru mokytoju Povilu įsikūrė 1949 metais ir užaugino vaikus. Moteris jau 34 metus našlė, bet ir toliau rūpinasi šeima, padėjo auginti anūkus. Prisimena visų jų ir proanūkių vardus prisimena, kur kas gyvena, kur mokosi ar dirba. O praėjusią vasarą apakusi pasakė, kad dabar liko jai vienas darbas – melstis už visus. „Taip kasdien nuo ryto iki vakaro ir kankina rožančių“, – uošvės triūsą įvertino žentas. Ji pati visą gyvenimą siuvo, siuvinėjo, mezgė, o paskutinį kartą dar sėdo į stakles ir audė namuose Kuktiškėse 2014 metų vasarą. Darbštumą įskiepijo ir savo vaikams. „Mūsų visų pasoga – aukštieji mokslai. Tėvai griežtai augino. Kartodavo kiekvienam, jog pirmiausia mokslas, paskui – vedybos“, – sakė dukros Julija ir Zita.

Genovaitė Rafanavičienė

lrytas.lt informacija