Motiejus Gustaitis – kunigas, poetas, mokytojas

Gruodžio 24 dieną sukaka lygiai 90 metų, kai anapilin iškeliavo XIXa. pabaigos – XX pradžios vienas žymiausių lietuvių tautos prisikėlimo savarankiškam gyvenimui žadintojas, kunigas, poetas, mokytojas Motiejus Gustaitis. Net neabejojama, kad jis ir šiandieninėje Lietuvoje gali būti savotišku kelrodžiu ieškantiems gyvenimo prasmės, būdų pasitarnauti savo Tautai ir Nepriklausomai Lietuvai.
M.Gustaitis nuo jaunystės atkakliai siekė mokslo ir tapęs kunigu, toliau studijavo muziką, literatūrą, dailę tam, kad galėtų daugiau prisidėti prie savo tautos kultūros kėlimo, prie jaunosios kartos ugdymo. Jis pelnė pripažinimą kaip ir kaip poetas, ir kaip mokslininkas, bet atsisakė darbo universitete, posto valdžioje ir iki mirties liko pamiltuose Lazdijuose kurti poezijos, mokyti jaunimo.
Jam gyvam esant taip ir nebuvo vienu rinkiniu išleista jo poezija, mokslo ir publicistikos darbai. 1940 metais tai mėgino padaryti poetas ir rašytojas V. Mykolaitis – Putinas, tačiau SSRS okupavus Lietuvą rengiama spausdinti M. Gustaičio poezijos rinktinė buvo sunaikinta. Išliko vos keli rankraščiai, kuriuos 2008 metais išleido žurnalistas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Liekis.
Šio žurnalisto straipsnyje, pažvelgiančiame M. Gustaičio gyvenimą ir veiklą, akcentuojama, kad Gustaitis visą laiką palaikė ryšius su dr. Jonu Basanavičiumi, rėmė ir pats platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Tautiškai susipratusio jaunimo ugdymą M.Gustaitis laikė vienu svarbiausių inteligento uždavinių. Ypač jis rūpinosi mokytų lietuvaičių ugdymu, nes lietuviai valstiečiai buvo linkę į mokslu leisti tik sūnus, svajodami, kad šie taps kunigais, gydytojais, mokytojais, advokatais.
1920 metais Gustaitis atvyksta į Lazdijus, kuriuose buvo įsikūrusi iš Seinų persikėlusi lietuvių gimnazija. Jis paskirtas jos direktoriumi. Gimnazija Lazdijuose įsikūrė apleistame gyvenamajame name. Po keleto metų M. Gustaičio pastangomis gimnazijai buvo pastatyti nauji pastatai. Lazdijuose M. Gustaitis mokyklai vadovavo iki mirties – 1927 metų gruodžio23 dienos.
Direktorius gyveno gimnazijos namo palėpėj, dalindamasis butu su vienu mokytoju. Kiti mokytojai prisiglausdavo kur nors miestelyje. 1926 metais M. Gustaitis susilaukė savo triūso ir vargo pirmųjų vaisių: po egzaminų, kuriuose dalyvavo švietimo ministerijos atstovas, septyniems asmenims buvo įteikti gimnazijos baigimo atestatai.
Naujojo gimnazijos pastato pastogėje M. Gustaitis įkūrė Dzūkijos muziejų. Per mokytojus, mokinius jis per trumą laiką surinko nemažai muziejaus eksponatų. Tai buvo gaminiai iš akmens, vėlesnių amžių metalo įrankiai, indai, rasti krašto piliakalniuose ir pilių griuvėsiuose. M. Gustaitis muziejui atidavė ir daug savo paveikslų, rankraščių, senų, retų knygų. Muziejuje buvo saugomas karaliaus Zigmanto Augusto Lazdijų miestui suteiktų privilegijų akto originalas, iki muziejaus įsteigimo išlikęs klebonijoje. Šventadieniais muziejų aplankydavo nemažai miesto gyventojų.
Apie M. Gustaičio mirtį Slavėnas minėjo knygoje „Plunksna ir žodis“. Čia rašoma:
„Dar pro apšalusius langus vos mėlynavo 1927 m. gruodžio 23 d. rytas, kai mano draugas Motiejus Kražlys ir aš buvome išbudinti stipraus virtuvės durų bildesio ir sujaudintų kaimynės žodžių :“Direktorius mirė“.
Dar ir šiandien Lazdijuose išlikęs namas, kuriame 1924–1927 m. gyveno Dzūkijos krašto švietėjas M. Gustaitis – pavyzdingas dvasininkas, poetas, simbolizmo pradininkas, rašytojas, muzikologas ir kalbininkas, vertėjas iš lotynų, prancūzų, lenkų, rusų, vokiečių kalbų, pedagogas, filosofijos daktaras, pirmojo lietuviško „Stilistikos“ vadovėlio autorius.
Muziejuje eksponuojama medžiaga, skirta M. Gustaičio gyvenimui ir kūrybai nušviesti.

Daina Baranauskaitė

Nuotraukų galerija