Nuotraukos autorius: Ilona Krupavičienė

Pajusti Meką – tai švęsti kasdienybę...

Kupinas kultūros Alytus svetingai atsiveria vis kitokiems patyrimams. Šįkart į Dzūkijos sostinę atkeliavo įstabi fotografijų paroda Jono Meko šimtmečiui paminėti „Semeniškių idilės“. Pristatymo renginys Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko pamažu besimėgaujant poezija, pašnekesiais ir filmo peržiūra, ant sienų kabant blausioms fotografijoms su subtiliomis prabėgusių gyvenimų nuotrupomis.
Renginyje dalyvavęs parodos sumanytojas ir kuratorius Tomas Ivanauskas, nors ir prisistatė esąs Lietuvos kultūros atašė Kinijoje ir Pietų Korėjoje, tačiau čia pat suskubo pasisakyti, jog šis jo amplua nieko bendro su atidaroma paroda neturi.

„Paroda gimė iš mano meilės Jonui Mekui, nors niekada gyvai nesu jo sutikęs. Šiais metais švenčiame jo šimtmetį. Labai džiaugiuosi, kad šita paroda yra vienas iš svarbesnių to šimtmečio akcentų, nes ji keliauja po Lietuvos regionus. Mes pradėjome praeitais metais gruodžio mėnesį Juodkrantėje, tuometinėje Lietuvos kultūros sostinėje, ir atkeliavome į dabartinę Lietuvos kultūros sostinę – Alytų. Tai yra tokia, praktiškai, pusiaukelė. Parodą pabaigsime gruodžio mėnesį Biržuose, Meko gimtinėje“, – sakė Tomas Ivanauskas.

Nuotraukų skaičius parodoje simboliškas – 27. Mat Jonas Mekas pirmą kartą sugrįžo į Lietuvą net 27-erius metus praleidęs svetur. Jonas su broliu Adolfu iš Lietuvos pabėgo 1944 metais, penkerius metus praleido Vokietijoje, iš kur 1949-aisiais emigravo į Niujorką, o 1971-ais metais apsilankė Lietuvoje. Fotografijose – du jo sugrįžimai į Lietuvą 1971 ir 1977 metais. Jų akimirkas užfiksavo fotografai Antanas Sutkus, Viktoras Kapočius, Algimantas Kunčius bei J. Meko žmona Hollis Melton. Visi keturi fotografai į Joną Meką žiūrėjo iš skirtingų požiūrio taškų, todėl pavyko subtiliai atskleisti jo portretą.
Parodos „Semeniškių idilės“ fotografijose – Jono Meko kaimas Semeniškiai, kurių jau nebėra. O ir fotografijos iki šiol niekur nebuvo eksponuotos. Keletas jų buvo tam tikruose leidiniuose, bet dauguma jų, kaip paroda, rodomos pirmą kartą. Visa tai tik padidina ekspozicijos vertę.

Parodos atidarymo proga buvo parodytas filmas „Jono Meko antologija“. Mačiusieji šį filmą teigia, kad jame yra visa Meko esmė ir jeigu kyla klausimas, kokį filmą žiūrėti, kad sužinoti apie Meką, tai patartina pradėti būtent nuo šio. Filmo režisierius Vytautas V. Landsbergis su alytiškiais pasidalijo savo prisiminimais ir įžvalgomis:

„Jonas Mekas mūsų namuose, kai aš buvau jaunas ir tik pradėjau domėtis ir kažką skaitinėti, buvo mitas. Visų pirma, visa išeivių literatūra buvo šiek tiek uždrausta ir jeigu kažką iš ten gaudavai, tai  žiūrėjai kaip į tam tikrą antisovietinį judesį literatūroje. Ir, aišku, tėvukas nemažai pasakojo apie savo draugą klasioką Jurgį Mačiūną, kuris Niujorke krečia visokius pokštus ir jie ten draugauja su tokiu Jonu Meku. Aš skaičiau Meko poeziją, kuri buvo išleista – „Semeniškių idiles“. Tai hipnotizavo. Buvo visiškai aišku, kad tas žmogus yra kažkas tokio, ką kada nors gyvenime jeigu sutikčiau, tai būtų fantastika. Ir paskui gyvenime taip ir nutiko. <...> 1989 metais atskrendu į Niujorką ir žiūriu – vaikšto Mekas su kamera. Man tai ten kojos pradėjo virpėti, drebėti... Supratau, kad jeigu Dievas nužengė į žemę, tai maždaug kažkaip taip turėtų jaustis koks nors netikėlis jį pamatęs. Jis man buvo labai reikšmingas žmogus.“

Filmas „Jono Meko antologija“ sudarytas iš dviejų filmų, kurių vienas kitą papildanti „santuoka“ kaip tik ir įvyko šios parodos idėjos dėka.

„Filmas „Jono Meko antologija“ – pirmas mano filmas apie jį. Toks edukacinis-pažintinis. Tačiau vis važinėjant į Niujorką atsirado ir kitokios medžiagos – visokių pažaidimų. Taip atsirado filmas „Niujorkas – mano šuo“ – tokie tiesiog kvailiojimai ir šėlionės po Niujorką. Tačiau vienas šių filmų – per daug edukacinis, kitas – per daug eksperimentinis. Jono Meko metų proga iš tų dviejų filmų pasidarė vienas filmas, kuriuo dabar jau esu patenkintas – galiu dėti pliusą ir sakyti, kad per 22 metus pasidarė filmas nuo pradžios iki pabaigos. Šiemet jis rodomas ir Kopenhagoje, ir Krokuvoje“ – filmų kūrimo subtilybes atskleidė režisierius Vytautas V. Landsbergis.

Fotografijų paroda „Semeniškių idilės“ Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) veiks tris savaites – iki birželio 3 dienos. Parodos, kuri ir pavadinta eilėraščių rinktinės vardu, lankytojai turės unikalią galimybę išgirsti visus 26, paties J. Meko skaitomus eilėraščius.

„Raskime laiko tiesiog atsisėsti bibliotekos salėje, įsiklausyti į Meko įskaitytą jo poezijos rinkinį „Semeniškių idilės“. Tas garso įrašas kartu su nuotraukomis sudaro pilną Meko puokštę. Tai svari rinktinė, parašyta Vokietijoje, begyvenant pabėgėlių stovykloje. Joje atsispindi visa meilė tėviškei, gimtajam kraštui. Jis kalba ir apie pieną ir karvių mėšlą – apie viską. Įsiklausykime į paties Meko balsą. Ant čia pat esančio atviruko parašykime sveikinimą Mekui jo šimtmečio gimtadienio proga ir palikime...“ – kviečia Meko populiarinimo entuziastas Tomas Ivanauskas ir žada, kad visi užrašyti linkėjimai iš Alytaus iškeliaus kartu su paroda.

Tiesa, norintieji dar geriau pajusti Joną Meką kviečiami į pakartotines Vytauto V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“ peržiūras Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Seirijų g. 2) gegužės 18, 24 ir 31 dienomis 17 val. Ateikime, atsiveskime draugus ir pabūkime su poetu ir filmininku Jonu Meku, lyg su nepažintu draugu. Juk Jono Meko gyvenimo filosofija byloja, kad viskas sukasi apie santykius: bendravimą, lengvą žaidimą, akimirkos nuostabą, bičiulystę, o menas – jau tik po to.

Jūratė Čėsnaitė