Gyvenimo pelkė. Vaclovas Matažinskas

Klampioje pelkėje iš lėto aš klimpstu, 
Tačiau nešauksiu ir nerėksiu –
Pats save aš gelbėsiu, vaduosiu,  
Padėti man niekam neduosiu.  

Jeigu kelio pasirinkti nemokėjau,
Pelkės purvą dabar aš maklinėju:
Turiu klampoti, keltis, kristi, eiti vėl,
Turiu, neklausdamas savęs – kodėl?

Kaip rasti atsaką? Savęs paklausiu:
Gal pats save aš už plaukų išrausiu,
O gal berželis pelkyne augantis padės,   
Gal man šakas jisai išties, pasigailės? 

Pas žmones aš pagalbos neprašau,
Ar jie išgirs mane? Aš jų neišgirdau,
Nes kai reikėjo, bėgau aš nuo jų toliau,
Bebėgdamas šitam pelkyne įstrigau...

Pelkynas tas, tai sutrypti jausmai:
Duoti, neištesėti kažkam tai pažadai,
Tai mano šauksmas tyruose skaudus.
Gal per vėlai aš supratau – esu žmogus?

Aš klampioje pelkėje gyvenimo klimpau...
Apsidairiau – kad vienas aš pelkyne palikau.
Jeigu išlįsiu, nuplausiu nuo savęs purvus,
Ir jūsų paklausiu, ar dar aš esu žmogus?

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Apie viską iš širdies...", 2017 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.