Tikri jausmai. Vaclovas Matažinskas

Atsimenu, kai obelys nusnigo
Žiedais baltais ant žemės,
Mes vienas kitą susitikom,
Likimo pokštas, manėm.
Bet mūs likimas nejuokavo,
Mums būt kartu paskyrė,
Mūs širdys naują jausmą gavo,
Jos meilę amžiną patyrė.
Tekėjo upės, buvo žiemos,
O vėtros medžius laužė,
Tik tyliai slinko mūsų dienos,
Širdys tik meilės klausė.
Ir netektys, ir praradimai,
Jie mūsų nepalaužė,
Nelygūs tie gyvenimo arimai,
Kažkas gailėjo, kažkas skriaudė.
Tolyn nubėgo jaunos dienos,
O obelys vis sninga,
Dėkoju Dievui, kad ne vienas,
Kad šilumos nestinga.
Dėkoju, kad kartu per purvą
Gyvenimo mes bridom,
Gyvenime juk visko būna,
Bet mes jame nelikom.
Nepavydėkite, mums gera,
Mes gėrį patys kūrėm,
Tikri jausmai juk neatšąla,
Ką susikūrėme, tą turim...

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Aš meilę amžiną dainuoju...", 2018 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.