Vaikystės namai. Irutė Matažinskaitė - Lazickienė

Dažnai sapnuos regiu gimtus namus,
Mamos jurginai žydi po langais,
Kieme lyg baltos gulbės skalbiniai
Ir visą dieną skambantys vaikų balsai.
 
Plepių kaimynių kalbos apie nieką,
Prie šulinio kiemo vyrų pokalbis ramus.
Net durų girgždesys neerzino čia nieko –
Gyvenimas mūs buvo paprastas, ramus.
 
Dabar tik mintimis galiu sugrįžti,
Kur suposi vaikystė ant sūpynių iki debesų.
Jau nėr namų, jurginų nėr po langu,
Nėra plevenančių ant virvės skalbinių.
 
Džiaugiuos, kad atminties man neištrynė laikas,
Todėl dažnai mintim namo grįžtu.
Ir širdimi pasijaučiu kaip vaikas,
Lyg supčiausi ant tų sūpynių iki debesų.

Iš Irutės - Matažinskaitės Lazickienės knygos "Tėvynę savo meile apkabinsiu", 2019 m.