Smulkiųjų ūkių vaidmuo: ne tik gamina žemės ūkio produkciją, bet ir palaiko kaimo gyvybingumą

Smulkieji ūkiai ypač svarbūs siekiant užtikrinti tvarią kaimo vietovių plėtrą ir stabilų apsirūpinimą maistu. Be to, jie yra dalies gyventojų pragyvenimo šaltinis, nuo kurio priklauso ir šalies ekonomikos augimas. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 120 tūkst. ūkininkų, maždaug 70–75 proc. iš jų – smulkieji ūkininkai, valdantys mažesnius nei 50 ha ūkius. Tačiau pastebima, kad šių ūkių mūsų šalyje vis mažėja. Apie tai, kokios priežastys lemia šią problemą ir kaip galima ją spręsti, kalbintas žemės ūkio viceministras Paulius Astrauskas.

Kodėl smulkieji ūkiai nyksta?

Pasak viceministro, smulkieji ūkiai nyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Jis pažymi, kad šią žemės ūkio problemą lemia ekonominiai, socialiniai ir demografiniai veiksniai.

„Ekonominiai veiksniai yra susiję su ekonomine krize, augančiu pragyvenimo lygiu, o tuo pačiu mažėjančiomis pajamomis ir augančia pajamų nelygybe tarp miesto ir kaimo gyventojų. Socialiniai veiksniai apima didesnę socialinę atskirtį kaimo vietovėse, prastesnes pragyvenimo sąlygas ir sunkiau bei mažiau kaimo gyventojams prieinamas paslaugas. Tuo tarpu demografiniai veiksniai reiškia senstančią ūkininkų bendruomenę. Didžioji dalis ūkininkų yra garbingo amžiaus, o ne visų jų vaikai nori ar gali tęsti tėvų veiklą“, – teigia P. Astrauskas.

Jis pasakoja, kad patys ūkininkai dažnai pastebi, kad toliau ūkininkauti darosi sunku dėl nepakankamų pajamų, jų nuomone, neteisingo atlygio už pagamintą produkciją ir sugaištą laiką. Bet to, ne visuomet patrauklus pasirodo ir ūkininko gyvenimo būdas.

„Jaunas žmogus ieško naujų perspektyvų, geresnio gyvenimo ir daugiau pramogų. Tuo tarpu žemės ūkis, priklausomai nuo pasirinktos srities, turi savų ypatumų. Pavyzdžiui, gyvulininkyste užsiimantis ūkininkas prie ūkio pririštas ištisus metus. Tačiau augalininkystė, daržininkystė ar sodininkystė yra labiau sezoniniai užsiėmimai“, – kalba pašnekovas.

Kyla nauji iššūkiai

Šiandien šalies ūkius neišvengiamai veikia ir energetikos išteklių bei kainų krizė. Tiesa, žemės ūkio viceministro teigimu, jos poveikis skirtingo pobūdžio žemės ūkio veikloms yra nevienodas. Su didesnėmis sunkmečio pasekmėmis susiduria ūkiai, kurių darbas imlesnis energetinėms sąnaudoms.

„Pavyzdžiui, augalininkystė, kurioje energetinės sąnaudos mažesnės, šiuo metu yra geriausioje situacijoje iš visų žemės ūkio sektoriaus dalyvių. Ypač šiais metais, kai užauginta produkcija buvo sausa ir nereikėjo jos papildomai dar ir džiovinti.

Tačiau jei kalbėtume apie sodininkystę ir daržininkystę ar grybų auginimo verslą, pagrindinės problemos yra susijusios su energetinėmis sąnaudomis, pastoviai temperatūrai palaikyti, šildymui, šaldymui ir saugojimui, nes jie realizuojami palaipsniui ištisus metus. Ne išimtis yra ir gyvulininkystės sektorius. Energetinės sąnaudos apima vėdinimo, šildymo bei elektros energijos išlaidas. Jos ypatingai jaučiamos modernizuotuose ūkiuose, kur veikia pieno melžimo robotai ir kitos gyvūnų gerovę palaikančios priemonės“, – vardija P. Astrauskas. 

Be smulkiųjų ūkių – miglota kaimo ateitis

Pasiteiravus, kodėl svarbu stiprinti smulkiuosius ūkius ir kas nutiktų, jei jie išnyktų, viceministras pažymi, kad jie ne tik gamina žemės ūkio produkciją, bet ir atlieka svarbų socialinį, kultūrinį, aplinkosaugos vaidmenį ir taip palaiko kaimo gyvybingumą.

„Smulkiųjų ūkių nykimas yra socialinis reiškinys, kuris lemia kaimo gyvybingumą. Tai reiškia, kad jei nelieka smulkiųjų ūkininkų, o tuo pačiu ir kaimo gyventojų bei darbininkų, kaimai nyksta, sodybos tuštėja ir kaimo vietovės tampa nykios. Jose sunkiai kuriasi verslai, vargiai išsilaiko parduotuvės ar kiti gyvenvietei svarbūs objektai. Tad nykimo procesas yra visa įtraukiantis“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Jis taip pat pastebi, kad ūkių stambėjimas didina ir atstumą tarp ūkininkų. Ūkininkai vis labiau tolsta vieni nuo kitų ir vis mažiau dalijasi savo žiniomis bei patirtimi. Be to, P. Astrausko teigimu, stambėjantys ūkiai kartu prisiima ir dar didesnę gamybinę riziką.

„Kuo ūkis didesnis, tuo jį labiau veikia išoriniai veiksniai, tokie kaip ekonominė ar energetinė krizės bei kiekvienais metais vis intensyviau pasireiškianti klimato kaita, t. y. šalnos, sausros ar didelės liūtys. Didesnių ūkių savininkams verslas tampa ženkliai rizikingesnis dėl apyvartinio kapitalo poreikio ir išaugančių galimybių jį prarasti“, – kalba viceministras.

Kur ieškoti išeities?

Prakalbus apie galimus šios problemos sprendimo būdus, P. Astrauskas sako, kad pagrindinė priemonė yra visuomenės švietimas. Pasak jo, suteikus reikalingos informacijos ir žinių, kaip stiprinti smulkiuosius ūkius, modernizuoti jų veiklą ir didinti konkurencingumą, ilgainiui žemdirbiai patys sugebės geriausiai pasirūpinti savo ūkių plėtra ir išmoks valdyti gamybines rizikas.

Stiprinti smulkiuosius ūkius padeda ir jiems teikiama finansinė bei ekspertinė pagalba. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą (KPP) skiriama parama stiprina vietinius gamintojus, skatina smulkiųjų ūkių bendradarbiavimą, gyvybingumą ir žemės ūkiui svarbių žinių sklaidą.

Tokia parama, kaip KPP priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritis „Parama smulkiesiems ūkiams“ remia ūkių atsinaujinimą, inovacijų diegimą bei aukštesnės pridėtinės vertės produktų gamybą ir perdirbimą. Tuo tarpu šios priemonės veiklos sritis „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ skatina veiklą pradedančius ūkininkus ir palengvina kartų kaitą kaimo vietovėse. Jaunimo įsiliejimas į bendruomenę ir naujų idėjų sklaida ypač reikšmingi kaimų ateičiai.

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane numatoma, kad parama smulkiesiems ūkiams bus teikiama ir ateityje. Išlaikomas KPP tęstinumas, tad ir toliau bus stiprinamas smulkiųjų ūkių bendradarbiavimas. Ūkininkai galės pasinaudoti tai leisiančiomis padaryti paramos priemonėmis, tarp kurių – „Smulkių – vidutinių ūkių plėtra“, „Labai smulkių ūkių plėtra ir kooperacija“. Itin svarbios bus  „Konsultavimo paslaugos“, siekiant suteikti žinių ūkininkams.

Šios ir iki šiol KPP įgyvendinamos priemonės taip pat padės tvariau ūkininkauti ir siekti Žaliojo kurso tikslų. Tarp jų – mažinti žemės ūkio veiklų poveikį aplinkai, kurti paprasčiau visiems gyventojams pasiekiamas paslaugas ir atsparią maisto tiekimo sistemą. Tai reiškia, jog KPP priemonės mažina skirtį tarp miesto ir kaimo, gerina ekologinę situaciją, skatina efektyviau naudoti išteklius, stiprina trumposios maisto tiekimo grandinės plėtrą. Pasak viceministro, kaip numatoma Žaliajame kurse, šios priemonės padės tiek Lietuvai, tiek visai ES tapti modernia, efektyviai išteklius naudojančia ir konkurencinga ekonomika.

Žinių ir bendradarbiavimo svarba

Žemės ūkio viceministras taip pat pažymi, kad ne ką mažiau svarbu kalbėti ir apie Žaliojo kurso skatinamą bei KPP remiamą įvairių paslaugų skaitmeninimą ir virtualių paslaugų plėtrą. Jo teigimu, šie procesai yra susiję su Žaliojo kurso strategija „Nuo lauko iki stalo“, kurios tikslas – sutrumpinti maisto produktų kelią nuo gamintojų iki vartotojų, stiprinti vietinius gamintojus ir stabdyti maisto švaistymą.

„Dabartinė situacija, auganti infliacija, neapibrėžtumas kelia vis naujų iššūkių žemės ūkui. Norint juos suvaldyti, reikia nestandartinių sprendimų. Skaitmeninimas, tikslusis ūkininkavimas duoda akivaizdų efektą, todėl turėtume šiomis galimybėmis pasinaudoti. Tai leistų transformuoti žemės ūkį į aukštesnį lygį, padarytų jį konkurencingesnį. Net neabejoju, kad artimiausiu metu žemės ūkyje įvyks tas didysis lūžis, kurį skatina ir Europos Sąjunga.

Pandemija mus išmokė dirbti kitaip. Dabar problemas galime spręsti bendraudami nuotoliniu būdu, todėl nebereikia gaišti laiko keliaujant iš vienos vietos į kitą. Tai suteikia daug vilčių, nes skaitmeninių technologijų diegimas ir vartojimas kaimo bendruomenėse turi didelį potencialą. Nepriklausomai nuo vietovės, dabar galima teikti labai daug įvairių paslaugų – nuo konsultavimo ir buhalterijos tvarkymo iki elektroninės prekybos“, – sako viceministras.

Pašnekovas taip pat pažymi, kad siekdami stiprinti Lietuvos smulkiuosius ūkius, galime pasimokyti ir iš kitų šalių patirčių. Jo teigimu, su panašiomis problemomis susiduriančios valstybės aktyviai skatina dalijimosi ekonomiką. „Tai reiškia, kad viso gamybos proceso neturi nuo pradžių iki galo atlikti vienas žmogus. Išnaudodami savo potencialą, dalindamiesi, parduodami ar teikdami paslaugas, galime kurti aukštesnę pridėtinę vertę. Juk tam, kad kurtume intelektinę socialinę vertę, mums nereikia turėti paties produkto.

Žengdami šiuo keliu, galime ne tik padėti kaimui išsilaikyti, bet ir keisti visuomenės požiūrį į kaimiškas vietoves ir sudaryti dar daugiau galimybių jaunimui. Svarbiausia suteikti žmonėms žinių ir išmokyti jas panaudoti, nes tik  taip jie patys galės išspręsti kylančius iššūkius“, – teigia žemės ūkio viceministras P. Astrauskas.