Nuotraukos autorius: A. Murauskaitės nuotr.

Meilės lizdą Dzūkijoje susukusi pora daro tai, kas domina net japonų turistus

Jiedu galėjo gyventi Vilniuje, ypač iš kaimo į sostinę veržėsi Laima, tačiau ilgainiui susivokė, kad laimė ten, kur gimtos vietos. O kad dar labiau įsitvirtintų Varėnos rajono Pamerkių kaime ji su vyru susigalvojo veiklos, tapusios ne tik saviraiška, bet ir uždarbio garantu. Laima ir Kostas Mačioniai savo „Grikucio“ sodyboje siūlo tai, kas sudomina ir lietuvius, ir netgi japonus. Grikinis pyragas, grikuciai – blynai iš grikių mitų. Grikiai, užauginti, iškulti, sumalti čia pat. To įrodymas sodyboje garbingiausioje vietoje stovinčios L.Mačionienės protėvių girnos, kurioms mažiausia pusantro šimto metų. Kaip grikis iš lauko atkeliauja iki stalo, ji su vyru Kostu pasakoja turistams, kurie užsimano tokios pamokos. Be to, jiedu siūlo turistams apsistoti kaimo turizmo sodyboje, plaukti baidarėmis, jas ir nuomoja. Gimusi gretimame Mielupio kaime jaunystėje Laima veržėsi iš čia ištrūkti. Ir netgi ištrūko. Kai į kaimą atvyko naujas miškininkas vilnietis, vardu Kostas, ir aplankė meilė, neilgai trukus jie persikėlė į išsvajotąjį Vilnių. Tačiau ilgainiui Pamerkių trauka įveikė norą būti miestiečiais.

Į Vilnių – dėl vaikų

„Norėjau į miestą dėl vaikų, kad jiems nereikėtų kelių kilometrų eiti į mokyklą. Sakiau: „Kostai, keliamės į Vilnių“. Viską užrakinome ir išvažiavome. Vaikai augo, mes pradėjome gyventi važinėdami: Vilnius – kaimas, Vilnius – kaimas“, – pasakojo dviejų atžalų motina L.Mačionienė. Tada ir užgimė verslas – pradėjo nuo baidarių nuomos ir nakvynės paslaugos, o paskui ėmėsi rengti edukacijas. Ji į šią veiklą nunėrė ne iš toli – anksčiau L.Mačionienė dirbo matematikos mokytoja. O ir čia, ir ten juk pedagogikos reikia. „Dirbau mokykloje, gimė vaikai, o jie serga, tada kiti darbuotojai būna nepatenkinti, kad tu neateini į darbą“, – kas paskatino sukti iš pirmosios profesijos, paaiškino moteris.

Ir vokiečių, ir japonų sulaukė

Ilgainiui edukacijos plėtėsi. „Labai norėjau bičių. Mano mama gyveno vienkiemyje, ten rojus bitėms, griekas jų nelaikyti. Tad nusipirkome bičių. Pavasarį žydi sodai, liepos, o paskui jau nebėra kam žydėti. Tad pasėjome grikių. Guliu vieną rytą ir galvoju: taigi turime girnas, turime spragilą, pjautuvą, visų darbų seneliai išmokė. Taip užgimė ir pamoka „Grikio kelias nuo sėjos iki pietų stalo“, – kaip pradėjo turistams rodyti visus grikių etapus, paaiškino L.Mačionienė. O kadangi bites jau augino, ilgainiui ir žvakes iš vaško lieti pradėjo. Sykį jie sulaukė vokiečių žurnalistų, išsyk po to atvyko ir turistų iš Vokietijos – su laikraščio iškarpa, kuriame – pasakojimas apie „Grikucį“. „Bet aš sakiau, kad mano svajonė išsipildys, kai pas mane atvažiuos japonų. Ir ką jūs manote: atvažiavo, netgi katalogas išėjo, kur vos ne pirmame puslapyje „Grikucis“ aprašytas“, – pasakojo l.Mačionienė.

Ir sveika, ir gražu, ir masažas

“Grikiai savo sudėtimi aplenkia visas kitas grūdines kultūras. Jie turi daug geležies. Dažnai žmonės sako, kad mėsą primena. Tai žinoma, kad primena, juk tiek geležies. Taip pat daug B grupės vitaminų, kurie nervų sistemai reikalingi. Kalis širdžiai ir kraujagyslėms, cinkas, fosforas. Grikiai – ir maistas, ir vaistas, negalima padauginti. Bet, manau, kad kartą per dieną reikia būtinai grikių suvalgyti“, – pasakojo šeimininkė. Be to, grikiai tinka ir pirštų mankštai daryti, juk jų briaunelės aštrios, tad pats tas taškiniam masažui. O kur dar jų, žydinčių, grožis – akių atitraukti negali. „Ant vieno stiebo sukrauna net iki pusantro tūkstančio žiedelių“, – pasakojo moteris. „Praėjusi vasara buvo labai gera, nes daug lijo. Gerai grikiai užderėjo. Ir žmogui lietus gerai – sudrėkina veidą, gali pašokti per lietų“, – šypsojosi L.Mačionienė. Kai būna šilta ir drėgna, ir jei dar vėjas, tai medumi kvepia, bitės aplink zuja. „Užsimerki, atrodo, kad avilyje sėdi“, – apibūdino Laima. Rudenį grikių laukai nusidažo ryškia plytų spalva. Netrukus ir metas grikius pjauti. Dalį Mačioniai nupjauna kombainu, o dalį – pjautuvu, senu, iš tėvų paveldėtu. „Anksčiau žmonės labai gražiai gyveno. Audė, verpė, visiems visko reikėjo. Dabar nuėjai į krautuvę, nusipirkai. Su sese pasikalbame, kad gražiausia buvo vaikystė kaime, kai žuvis žmones malote, tokiu tinklu, gaudė. O dabar tik mygtukus spaudžioja“, – nostalgijos prabėgusiems laikams nešykštėjo L.Mačionienė.

Siūlo grįžti į vaikystę

„Grikucio“ šeimininkai tikri, kad atvykėliai pas juos, sodyboje prie Merkio, viešėdami mintimis persikelia į vaikystę. Šeimininkai siūlo ir pasimėgauti orientaciniu baidarių žygiu Merkio upe, kuris trunka 5-6 val. Ar plaukti Šalčia, Verseka. Merkys, anot jų, tinkamas plaukti net žiemą. Per Adventą „Grikucio“ šeimininkai siūlo minkyti grikinę tešlą ir kepti figūrinius sausainius senovinėje krosnyje. Čia galima išmokti ir kepti bulbines bandas su spirgučiais ar iš vilnos nusivelti Kalėdų eglės žaisliuką. O gal net išsidrožti šaukštą. L.Mačionienė supažindina svečius su Velykų tradicijomis, išmoko kepti grikinį pyragą. Jos naujoji aistra – lieti žvakes. Šiuo amatu ir menu ji pasidalija ir su turistais, atvykusiais į edukacinę pamoką. Kovo mėnesį šeimininkas siūlo pasimokyti sukalti inkilą ir jį iškelti medyje. Nakvynės kaina „grikucio“ sodyboje – apie 15 eurų vienam žmogui, pirtis vienam vakarui atsieina 45 eurus, kubilo malonumai – 90 eurų, baidarės nuoma vienam plaukimui – 15-20 eurų. 8,5 euro atsieina žmogui pamoka apie grikius, o žvakių liejimo edukacija – 3 eurai asmeniui.

Aida Murauskaitė

lrytas.lt informacija