Nuotraukos autorius: Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.

Jiezno neįgalieji paminėjo Tarptautinę neįgaliųjų dieną

Pirmąją žiemos dieną, kai didžiuosiuose Lietuvos miestuose viena po kitos buvo įžiebiamos Kalėdų eglės, Jiezno neįgalių žmonių sąjungos nariai susirinko paminėti gruodžio 3-ąją pažymimą Tarptautinę neįgaliųjų dieną. Sąjungos vadovė Augenija Stoškuvienė džiaugėsi didele dovana iš Neįgaliųjų reikalų departamento prie SADM – devynių vietų autobusiuku, pritaikytu neįgaliesiems vežti. Ši dovana Jiezną turėtų pasiekti 1919 metų vasario mėnesį, o autobusiuką išlaikyti ir vairuotojui atlyginimą mokėti pažadėjo Prienų rajono savivaldybė. „Per šventę lyg ir netiktų skųstis, – sakė A. Stoškuvienė. – Vis dėlto reikėtų priminti, kad Jiezno neįgalių žmonių centro patalpos vis dar nerenovuotos, nešildomos. Tad labai tikimės pagalbos iš savivaldybės ir rėmėjų.“

„Vienas su savo negalia apkerpėčiau“

Gausiai susirinkusius į miestelio Kultūros centro salę neįgalius žmones, organizacijos rėmėjus sveikino Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius, sąjungos vadovė A. Stoškuvienė, kiti šventės svečiai. Susirinkusiuosius dainomis džiugino Jiezno neįgalių žmonių ansamblis, o netikėtai pasirodęs Kalėdų senelis šįkart nedalijo dovanų šiaip sau, o kvietė jas užsidirbti įmenant mįsles. Šventės šurmuly suradę tylesnį kampelį pasikalbėjome su susirinkusiais vyrais ir moterimis. Šnekėjomės ne tik apie šventes, bet ir didelius bei mažus rūpesčius ir džiaugsmus, kurie visus aplanko kasdienybėje. Vytautas Mockevičius – didžiausias sąjungos vadovės pagalbininkas. Vyras yra Maisto banko savanoris, neretai jis, atsinešęs įrankių, Neįgaliųjų sąjungos patalpose pasidarbuoja, visokias skyles užlopo. Vytauto darbingumas tik 45 procentai, jo sveikatai pakenkė sunkus mechanizatoriaus darbas – jau daug metų kamuoja vibracinė liga. Vis dėlto sėdėti užsidaręs sako nenorįs. „Gerai, kad susibūrėm į sąjungą, moterys pas mus daugiau nuveikia, bet ir aš šiokių tokių darbelių atrandu. Kai sėdėsi, kaip akmuo apkerpėsi“, – atvirai prisipažįsta Vytautas.

Gausiai susirinkusius į miestelio Kultūros centro salę neįgalius žmones, organizacijos rėmėjus sveikino Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius, sąjungos vadovė A. Stoškuvienė, kiti šventės svečiai. Susirinkusiuosius dainomis džiugino Jiezno neįgalių žmonių ansamblis, o netikėtai pasirodęs Kalėdų senelis šįkart nedalijo dovanų šiaip sau, o kvietė jas užsidirbti įmenant mįsles. Šventės šurmuly suradę tylesnį kampelį pasikalbėjome su susirinkusiais vyrais ir moterimis. Šnekėjomės ne tik apie šventes, bet ir didelius bei mažus rūpesčius ir džiaugsmus, kurie visus aplanko kasdienybėje. Vytautas Mockevičius – didžiausias sąjungos vadovės pagalbininkas. Vyras yra Maisto banko savanoris, neretai jis, atsinešęs įrankių, Neįgaliųjų sąjungos patalpose pasidarbuoja, visokias skyles užlopo. Vytauto darbingumas tik 45 procentai, jo sveikatai pakenkė sunkus mechanizatoriaus darbas – jau daug metų kamuoja vibracinė liga. Vis dėlto sėdėti užsidaręs sako nenorįs. „Gerai, kad susibūrėm į sąjungą, moterys pas mus daugiau nuveikia, bet ir aš šiokių tokių darbelių atrandu. Kai sėdėsi, kaip akmuo apkerpėsi“, – atvirai prisipažįsta Vytautas.

„Jie man kaip savi vaikai“

A. Stoškuvienė supažindina su Gervickų šeimyna. Šįkart į šventę Nijolė Gervickienė su savo 31-erių sūnumi Žydriumi ir 33 metų dukra Reda atvažiavo iš Prienų. Ir brolis, ir sesuo turi kompleksinę negalią, bet štai sėdi salėje pasipuošę, besišypsantys. Augenija pasakoja, kad prieš šešerius metus ji išgirdo apie kaime gyvenančią moterį su suaugusiais dukra ir sūnumi, kurie nemoka bendrauti, beveik nekalba, neturi jokių socialinių įgūdžių. Vaikų tėvas šeimą palikęs, bet ir anksčiau namuose šiai trijulei nebuvo pyragai – vyras gėrė, daužė žmoną ir vaikus. Moteris vaikų į jokius globos namus nenorėjo atiduoti, o pati lavinti jų nemokėjo. Centro vadovė įkalbėjo Nijolę persikelti į Jiezną ir leisti vaikus į Jiezno socialinių paslaugų centrą. „Atsigavo mano vaikai, kalbėti daugiau pradėjo, – džiaugiasi daug vargo patyrusi moteris. – Į Prienus autobusiukas juos nuveždavo ir parveždavo, tik butas, kurį nuomojausi, buvo šaltas, drėgnas, žiemą tekdavo su pirštinėmis namie sėdėti.“ O dabar Gervickai jau įsikūrė Prienuose, socialiniame būste, kurį šeimai išrūpino A. Stoškuvienė. Beje, į socialinių paslaugų centrą jaunuoliai, mamos lydimi, dabar patys nueina, ten dainuoja, šoka ir visokius rankdarbius daro. „Jie ir į ekskursijas važiuoja, ir bažnyčios bendruomenės veikloje dalyvauja“, – pasakoja Augenija ir dar prašo paminėti, kad ji pati pasiūlė Jiezno seniūnui Gervickų šeimą apdovanoti padėkos raštu. „Kai šis akis išpūtė, neva – už ką, pasakiau: juk tokią pažangą žmonės padarė! Reikia skatinti, džiaugtis, padėti. Juk kiekvienas žmogus mums brangus. Ką tik galime, turime dėl jo padaryti.“

Pastatų tuščių daug, o globos namų nėra kur įkurti

Šventės svečiai ūkininkai Onutė ir Vaclovas Charašauskai tikina visą gyvenimą atidavę žemės ūkiui, šeima augina grūdines kultūras. Paklausti, kaip pradėjo savanoriauti, pagelbėdami negalios ištiktiems žmonėms, Charašauskai paaiškina: „Nykstančiuose kaimuose negali nepagelbėti silpnesniems, o tokių provincijoje labai daug.“ Charašauskai globoja 95 metų Domicelę. Moters ir vaikai jau be sveikatos, nusenę. „Nueinam padėti, kai reikia, žmona kiaušinių atneša, kokį skanėstą iškepa. Sūnus ją pas mus atveža išsiprausti, padedame apsiskalbti. Mes turime dušą, vonią, tegul maudosi į sveikatą. Moterį prižiūrėjo dukra, deja, ją pačią ištiko sunki liga. Bet Domicelė ne viena tokia, yra ir daugiau pagyvenusių žmonelių, kurie sunkiai bepaeina, o žemelę nori dirbti. Suprantu juos, juk visą gyvenimą – prie žemės. Atvažiuoju su savo technika, apariu, iškultivuoju“, – apie darnią ir gražią kaimynystę kaip savaime suprantamą dalyką pasakoja ūkininkas. Vyras sako, kad būtina steigti kuo daugiau slaugos, globos namų pagyvenusiems žmonėms: „Stakliškėse būtinai reikėtų kurti, tik iniciatyvių žmonių trūksta. Pastatų tuščių yra, tik juos sutvarkyti reikia. Tada kaime ir darbo vietų atsirastų: slaugutėms, virėjoms, o ir suaugusiems vaikams, kurie darbais užimti, ramiau būtų. Juk globos namai – ne tremtis, vaikai kiek nori ir kada nori tėvus gali lankyti, bet jiems ramiau, kai senukai prižiūrėti. Nereikėtų baimintis, kad naktį banditai tėvus užpuls ar sukčiai apgaus.“ Nepasigyrė Vaclovas su Onute, kad jie ir Maisto banko veikloje dalyvauja, išvežioja maisto produktus atokiuose kaimeliuose gyvenantiems sunkiai besiverčiantiems, be sveikatos likusiems senukams, o jei ko šie pritrūksta, tai dar ir nuo savęs prideda.

Prisiūsiu kiaulaičių visiems Kiaulės metams

Su Sigute Kimbirauskiene buvo tekę kalbėtis telefonu. O čia šventėje ji sukasi tarp žmonių, tokia liekna, energinga – net sunku patikėti, kad moteris turi ne vieną negalią. Betgi kam jas rodyti ir dar apie jas kalbėtis? Jiezno neįgalių žmonių sąjungos veikloje Sigutė dalyvauja nuo pat pirmos sąjungos įsikūrimo dienos. „Pirmiausia pradėjau siūti prijuostes. Vežėme į muges“, – prisipažįsta moteris. Kodėl siuvimas? Sigutė sakosi kadaise dirbusi sandėlininke, o namuose dar prisidurdavo – siūdavo vežimėlius iš džinsinės medžiagos, taip ir drabužius siūti išmoko. Pradėjo siūti sau, vaikams, o kai ligos prispaudė, pradėjo prijuostes siūti. Moteris sugalvoja kartkartėmis vis kokį naują gaminį sukurti, antai šiemet prisiuvo zuikių ir pristatė parodoms, mugėms. O pasitinkant Kiaulės metus Sigutė svajoja pasiūti kimštą kiaulytę. „Pas mus Neįgalių žmonių sąjunga organizuoja ir vykdo išties įdomių projektų“, – džiaugiasi Sigutė. Ji ir Monciškėse, Landšafto terapijos ir rekreacijos centre, Vilniaus neįgaliųjų dienos centro inicijuotame „Improvizacinio skaitymo“ projekto koordinatorių suorganizuotoje stovykloje pabuvojo, ir vis prisimena iš aktorės Virginijos Kochanskytės gautas sceninės vaidybos pamokas. Mat Sigutė suspėja dar ir Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre dramos kolektyvo veikloje dalyvauti. Pasakojo, dalijosi savais gyvenimais visi šventės dalyviai, tik ne visus spėjome išklausyti. O šurmulio, juoko, tarpusavio bendrystės, paprasto, bet išties nuoširdaus gerumo buvo tiek daug, kad parsivežėme jo ir į didelį miestą, kur kartais, rodos, ima ir pristinga to žmogiško artumo.

Eglė Kulvietienė

 

lrytas.lt informacija

 

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą