Ašarą sūrią. Vaclovas Matažinskas

Ašarą sūrią nuo veido nubraukus,
Seną albumą vartai.   
Ten tavo džiaugsmas, ten tavo skausmas,
Ten jau numirę vaikai...

Ten ilsis vyras, be laiko išėjęs,     
Ten giminė jūs plati.  
Širdis ta jau tiek iškentėjo   ,
Bet tu vis judi, vis kruti.

Žuvo sūnus, širdis tau kraujavo  
Vienas ir antras, ir trečias paskiau.  
Vyras, jų tėvas, su tavim nebendravo,
Degtinė jam buvo meiliau.

Silpnas jis buvo, neištvėrė to skausmo,   
Skandino jis jį tuose lašuose.
Tu tik kentėjai, gyvenai jau be džiaugsmo,
Gyvenot be meilės, nors buvot dviese. 

Neilgai vargai ir vyras išėjo,  
Nepakėlęs visų tų skausmų,
Kiek tik galėjo, tiek jis kentėjo,
Pakol gyvent nebeliko jėgų.      

Ir tapo gyvenimas tuščias ir juodas:
Be šeimos, ir be laimės tikros.

Vienintelė liko tavo paguoda –
Keturi kryžiai miesto kapuos.

Juos tu lankai, su jais tu kalbiesi,  
Ramini, kad tuoj būsit kartu.   
Jiems tu sakai, jeigu laiko turėsiu,

Rytoj aš ir vėl jums atnešiu gėlių.

Laiko turi, jo niekad netrūksta,   
Kas dieną kapus jų lankai.

Nors kojos jau sunkiai nori paklusti,

Klumpi, bet eini – juk ten tavo vaikai.

Guli ir vyras, kurį tu mylėjai,
Atleidai visas jam skriaudas.
Skausmą viena tu tą nugalėjai,
Viena iškentėjai kančias.

Ašarą sūrią nuo veido nubraukus,
Ant kapų palaisčius gėles,
Maldą kalbi už juos atsiklaupus,
Skaičiuoji savas tu dienas.

Kiek jų dar liko, Dievas težino...
Laikas ateis – Jis tave pasiims.

Senas albumas, prisiminimai

Guos jautrią širdį, jau nekankins...

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Apie viską iš širdies...", 2017 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.