Mano kelias. Irutė Matažinskaitė - Lazickienė

Einu keliu,
Kuriuo dar nėjo niekas.
Ir nieks daugiau
To kelio nesuras.
Tai mano kelias,
Tas, kurį turiu nueiti,
Tik nežinau, į kur –
Į laimę
Ar į pražūtį – mane nuves.
 
Tai – mano kelias.
Jis klaidus, vingiuotas,
Nusėtas akmenim,
Ir eiti juo kančia.
Bet aš einu,
Nes negaliu sustoti –
Jokių stotelių
Čia nėra.
 
Ir grįžt atgal
Aš nesiryžčiau,
Nes ten,
Iš kur einu,
Neliko nieko,
Tik nutrūkusi styga.
Aš pavargau.
Atrodo, imčiau
Ir prisėsčiau,
Bet negaliu –
Šitam kely
Net suolo nebėra.

Einu,
O mintys tarsi vėtros šėlsta.
Galvoj, širdy
Ir kūne visame.
Bet privalau
Nueiti iki galo,
Jei noriu pamatyti
Šviesą tunelio gale.

Iš Irutės - Matažinskaitės Lazickienės knygos "Aš renkuosi gyvenimą", 2018 m.