Prie jūros. Vaclovas Matažinskas

Prie jūros susitikome abu
Kada žiedus gegužis barstė.
Bangavo jūra, nebuvo daug žmonių,
Žuvėdros skraidė, klykė garsiai.

Užkalbinau nedrąsiai aš tave,
Kaip mokinukė tu akis nuleidai,
O aš kažkaip nerangiai pristačiau save,
Už rankos tau paimti leidai.

Mes vaikščiojom kalbėjom šį bei tą,
Pirmyn – atgal pakrantę mynėm.
Į krantą lipom, už rankos paėmiau tave.
Per pušynėlį mes link miesto kelią skynėm.

Gyvenom gretimais, bet ne kartu.
Pensionatai skirtingi mūs buvo.
Susitarėm vėl susitikti: aš ir tu,
Tačiau planai tie netikėtai griuvo.

O tu gal laukei, vaikščiojai krantu
Ir vėl žuvėdros garsiai klykė,
O aš gulėjau, kalbėjau su Dievu,
Į nebūtį, tikriausiai, skriejau...

Laimėjau kovą, aš atsigavau.
Ir štai dabar pakrante vienas vaikštau.
Atleisk, tave aš tąkart apgavau,
Aš priekaištais, nors ir nekaltas, save laistau.

Pakrantė ta pati, žuvėdros baltos,
Tos pačios bangos, tiktai vienas aš.
Senatvėje dažniausiai ligos kaltos.
Kodėl aš nepaklausiau adreso tavęs?

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Apie viską iš širdies...", 2017 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.