Savi sapnai. Vaclovas Matažinskas

Iš savų sapnų parėjęs,
Gal sapne tik nusidėjęs,
Ruošiuosi dieną aš pradėti –
Gana jau lovoje gulėti.

Plačiau atversiu langines,
Įleisiu oro aš marias
Ir paprašysiu jūsų visų:
Nelieskite manų sapnų.

Juk būna kartais jie geri,
Juokingi būna, padriki,
Spalvoti būna ir juodi,
Bet jie juk mano, jie savi.

Sapnuos matau gražius vaizdus,
Miestus ir svetimus kraštus.
Matau aš kalnus ir marias,
Ir pievas žydinčias, girias...

Sapnuos matau aš ir draugus,
Kurie paliko mus visus;
Jie iškeliavo per anksti
Į ten, kur eisime visi.

Matau aš laimę ir kančias,
Ir neapykantą, skriaudas.
Matau aš viltį akyse
Ir džiaugsmą mūsų širdyse.

Bet būna kartais, kad staiga
Nutrūksta sapnas ir tada
Pabudęs sėdžiu ir mąstau,
O kas gi buvo ten, toliau.
 
Juk tai ne kinas, ne laida –
Čia pakartojimo nėra,
Nėra ir serijos antros,
Nors sapnas ir be pabaigos.  

Ir kas nutraukia tuos sapnus? 
Kas priverčia staiga prabust?  
Kas trukdo man ramiai miegot,
Lig galo sapną susapnuot?

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Apie viską iš širdies...", 2017 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.