Abrozas tavo. Vaclovas Matažinskas

Saulukė švietė pro rūkus,
Nesmatė anei kito krento,
Tu skaiciavai mano bucinius,
Sakei, ne ašaros, o rasos krinta...
O maž ir ašaros tį krito,
Bet laimės, labai saldzios,
Skaitei, nebus jau rozo kito,
Tos meilės uogos gardzios...
Kodėl nebus, vis klausinėjau,
Aš apkabinis tavo stotų,
Kur tai gaidziai giedoj, girdėjau,
Tep nesnorėj, kad šunes lotų.
Norėjom mes cylos aplinkui,
Saulukė, kad rūkan klajotų,
O mislios blogos galvon lindo,
Laikiau apglėbis tavo stotų.
Iskyrė saulė mus tų rytų,
O kito, kap sakei, nebuvo,
Aš tep norėtau, kad vėl lytų
Ašarom, katros kap rasos buvo.
Ir jau nebuvo kito rozo,
Daugiau tavį aš neragėjau,
Bet negaliu pamiršc abrozo
Tavo akių, katras mylėjau...

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Dzyvai an margo svieto", 2019 m.