Nuotraukos autorius: A.Srėbalienės

Plastiko gausą tramdys teisės aktais

Direktyva dėl tam tikrų plastikinių gaminių poveikio aplinkai mažinimo jau įsigaliojo. Jos nuostatos per porą metų turės sugulti ir į Lietuvos teisės aktus. Vartoto-jams per tą laiką teks pakeisti įpročius, įmonėms – pertvarkyti veiklą.

Ieškoma alternatyvų

Plastiko salos vandenyne, iš bado žūstantys banginiai, mikroplastiku užnuodytos žuvys. Visa tai egzistuoja, nors ir toli nuo Lietuvos. Tačiau ir mūsų šalyje netrūksta rūpesčių, susijusių su plastiko atliekų rūšiavimu ir tvarkymu. Politikai neabejoja: Lietuvoje apie sprendimus, susijusius su vadinamosios vienkartinio plastiko gaminių vartojimo mažinimo direktyvos įgyvendinimu, būtina kalbėti jau dabar. Pavyzdžiui, Skandinavija jau nusitaikė į technologijas ir sutarė, kad iki 2050-ųjų naftos produktus – plastiką – pakeis gamtai nekenkiančiais biomasės produktais.

Italijoje PET gamybos fabrikai ėmėsi bandomųjų projektų – PET granules buteliams gamina iš biomasės, o ne iš naftos. Tą patį daro ir daugiau valstybių. Tad kaip Lietuva, neturinti gausių naftos išteklių, galėtų ne tik įgyvendinti minėtą direktyvą, bet ir pirmauti inovacijose? Tai klausimas, atsakymą į kurį reikės rasti gana greitai.

Viskas – žmogaus valioje

„Plastikas – medžiaga, padariusi revoliuciją maisto pramonėje, medicinoje, logistikoje. Ne jis sukelia aplinkosaugos problemas, o netvarus jo naudojimas. Vienkartinės plastiko pakuotės ir kiti jo gaminiai turi būti perdirbami – jie turi suktis žiedinės ekonomikos rate. Bet dažnai taip nėra. Ir dėl to kyla taršos plastiku problemos“, – sakė Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje politikos analizės ir apžvalgos grupės vadovas Marius Vaščega. Jis kalba skaičiais – kasmet Europoje pagaminama apie 58 mln. tonų plastiko, o perdirbama vos trečdalis. Tuo metu žiedinė ekonomika skatina kuo daugiau antrinių žaliavų surinkti ir grąžinti į gamybą, nes tada sunaudojama mažiau energijos ir gamtos išteklių, ir visa tai turi teigiamą poveikį klimato apsaugai. Pasak M. Vaščegos, per „Eurobarometro“ apklausą žmonių buvo klausiama, kaip įveikti plastiko problemą. 94 proc. atsakiusiųjų teigė, kad plastikiniai gaminiai turi būti lengvai perdirbami. Jie neabejojo, kad plastiką galima dar geriau surūšiuoti, tik tam reikia geresnių galimybių.
Daugiau kaip pusė apklaustųjų sutiktų brangiau mokėti už alternatyvius vienkartinius gaminius – jie supranta plastiko keliamą iššūkį aplinkos apsaugai. „Su tokiomis mintimis pateikėme Europos plastikų strategiją. Joje iškelta keletas tikslų, susijusių su gausesniu plastiko antriniu perdirbimu, geresniu jo produktų dizainu, geresniu surinkimu ir rūšiavimu, inovacijomis, investicijomis. Kartu buvo sukurtas vadinamasis Žiedinių plastikų aljansas, prie kurio pakviesta prisidėti plastiko gamintojus ir perdirbėjus, kad jie imtųsi bendros veiklos. Šiame aljanse atsirado savanoriški verslo įsipareigojimai surinkti plastiką ir perdirbtą naudoti naujiems gaminiams“, – kalbėjo EK atstovas.

Svarbiausi direktyvos akcentai

Birželio 5 dieną paskelbta ir birželio 25-ąją įsigaliojusi direktyva dėl tam tikrų plastikinių gaminių poveikio aplinkai mažinimo, anot M. Veščegos, yra viena iš daugelio žiedinę ekonomiką skatinančių priemonių. Ją priimdamas Europos Parlamentas sugriežtino kai kurias nuostatas, susijusias būtent su vienkartinio plastiko naudojimu. Direktyvoje įtvirtintos priemonės, kurios ne tik sumažins vienkartinių plastikinių gaminių keliamą poveikį aplinkai, ypač vandens ekosistemoms, bet ir paskatins perėjimą prie žiedinės ekonomikos, tvaresnių verslo modelių, gaminių ir medžiagų kūrimo. Direktyvoje numatyta, kad iki 2021 metų ES valstybės turės parengti nacionalinius tikslus, kaip per ketverius metus – nuo 2022-ųjų iki 2026-ųjų – reikšmingai sumažinti išsinešti skirtos maisto taros naudojimą, taip pat plastikinių gėrimų indelių, jų dangtelių ar kamštelių naudojimą. Vienas didžiausių akcentų šiame teisės akte tenka vienkartinių plastiko gaminių draudimui – tokių, kuriuos galima pakeisti aplinkai nekenksmingais produktais. Taigi nuo 2021 m. vidurio turėtų įsigalioti draudimas tiekti rinkai plastikinius ausų krapštukus, stalo įrankius, lėkštes, šiaudelius, gėrimų maišiklius, oro balionėlių lazdeles.
Po derybų su Europos Parlamentu direktyvoje atsirado ir naujas draudimas – rinkoje turės nebelikti aerobiškai skaidaus vienkartinio plastiko gaminių. Tai iš polistireninio putplasčio pagaminta maisto ir gėrimų tara, indeliai, dangteliai.

Atsiras naujų pareigų

Direktyvoje numatyta, kad ne vėliau kaip 2029 m. būtų surenkama 90 proc. plastikinių butelių ir kad ne vėliau kaip 2025 metais plastikinius butelius sudarytų bent 25 proc. perdirbto plastiko, 2030-aisiais – 30 proc. Lietuva jau šiuo metu plastikinių butelių surinkimo tikslą yra pasiekusi taikydama užstato sistemą. Praėjus penkeriems metams nuo direktyvos įsigaliojimo plastikiniai gėrimų buteliai ir kombinuotosios gėrimų pakuotės rinkai galės būti tiekiami tik tuomet, jeigu plastikiniai jų kamšteliai ir dangteliai liks pritvirtinti prie taros. Direktyvoje atsirado ir papildomų įpareigojimų gamintojams. Maisto ir gėrimų taros, pakelių ir pakuočių, drėgnų servetėlių, balionėlių, tabako gaminių su filtrais gamintojai turės padengti visuomenės informavimo, infrastruktūros, transportavimo, apdorojimo ir šiukšlių sutvarkymo išlaidas. Tabako gaminių su filtrais gamintojams dar teks sumokėti už šių atliekų surinkimą viešose vietose. Taip pat numatytas reikalavimas ženklinti kai kuriuos vienkartinius plastikinius gaminius. To reikia, kad vartotojai žinotų, kad juose yra plastiko ir kad juos reikia tinkamai sutvarkyti. Pavyzdžiui, tokio ženklinimo reikės drėgnoms vienkartinėms servetėlėms, asmens higienos priemonėms, tabako gaminiams su filtrais ir kitiems.

Pritaikymas Lietuvoje

Pasak Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovės Agnės Bagočiutės, direktyva jau galioja, todėl dabar atėjo laikas įvairiems sprendimams Lietuvoje parengti ir priimti. Nes direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę Lietuva, kaip ir kitos ES valstybės narės, turės perkelti iki 2021 metų vidurio. Tačiau ar galima numanyti, kiek vienkartinių plastiko gaminių susikaupia Lietuvoje? „Tokia statistika iki šiol nebuvo renkama. Žinoma tai, kad Lietuvoje per metus rinkai pateikiama kone 70 tūkst. tonų pakuočių ir apie 74 proc. jų perdirbama. Būtent tokius duomenis pateikia gamintojai ir importuotojai bei atliekų tvarkytojai, tokie jie yra teikiami Eurostatui“, – sakė A. Bagočiutė. Jos teigimu, direktyva bus taikoma ir gėrimų tarai. Tai ir plastikiniai PET buteliai, ir kombinuotosios gėrimų pakuotės (vadinamieji tetrapakai), naudojamos alui, vynui, vandeniui, sultims, nektarams, tirpiems gėrimams ir – atkreiptinas dėmesys – pienui. „Tikslesnį tokių gaminių sąrašą turėsime po metų, nes per tiek laiko Europos Komisija yra įpareigota parengti gaires, kas laikytina vienkartiniais plastikiniais gaminiais. Vykstant deryboms dėl direktyvos tokių klausimų buvo keliama, ir dalis jų liko be atsakymų. Tačiau mes nedelsime – startuosime greitai. Per dvejus metus reikia parengti ir paskelbti priemones, kurių teks imtis, kad būtų gerokai sumažintas plastikinės maisto taros ir gėrimų indelių naudojimas“, – sakė A. Bagočiutė.

Teks keisti veiklą

„Mūsų šaliai iššūkių sukels maisto taros, skirtos nedelsiant suvartoti vietoje ar išsinešti, gėrimų taros ir gėrimų puodelių iš polistireninio putplasčio, pavyzdžiui, karštiems gėrimams, uždraudimas.
Lietuvoje yra įmonė, kuri gamina tokius gaminius ir nemažai jų eksportuoja ir į Europą. Kai kurių vienkartinių gaminių iš plastiko importuotojams pakaks persvarstyti prekybos sutartis, o čia reikės apskritai atsisakyti tokių gaminių gaminimo ir pakeisti savo veiklą“, – užsiminė A. Bagočiutė. Tačiau Aplinkos ministerijos atstovė pabrėžė, kad, be iššūkių, direktyvoje įtvirtinti reikalavimai yra ir naujos galimybės Lietuvos verslui bei mokslui, – inovatyvių technologijų kūrimas ir taikymas yra skatinamas šia direktyva.

Naujos galimybės

Todėl Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos vadovas Rimantas Damanskis mano, kad plastiko perdirbimo sfera yra nauja ir auganti, o Lietuvos verslas iš to galėtų pasipelnyti. „Šiuo metu geros žaliavos – surūšiuoto plastiko – trūksta. Europoje plastiko gamyba siekia maždaug 60 mln. tonų per metus, tik dalis jo perdirbama, ir net 11 mln. tonų plastiko sunaudojama energijai gaminti deginant komunalines atliekas. Bet tai medžiaga, kurią daug kur galima pritaikyti. Antrinio plastiko poreikis yra didelis, jo trūksta, polistireninio putplasčio – taip pat. Problema – atliekų surinkimo kompanijos ir rūšiavimas, juk kone visą jį galima perdirbti. Yra net cheminis plastiko perdirbimo būdas, kuriam naudojamos nevalytos atliekos, taigi net 60 proc. polimerų galima paimti iš sąvartynų ir perdirbti“, – teigė R. Damanskis. Jo teigimu, kiekviename cikle yra verslui galimybių – nuo plastiko gamybos iki perdirbimo. Perdirbant plastiką sunaudojama mažiau energijos ir susidaro mažiau CO2 emisijos, nei gaminant popierinę tarą. „Todėl įmonėms reikės sertifikuotis, kad perdirbimo technologijos atitiktų europines, nes jei nebūtų plastiko pakuočių, turėtume kitą bėdą – maisto atliekas. Bet pakuočių produktų galiojimo laikas būtų 3–4 kartus trumpesnis“, – užsiminė verslininkas. „Yra net cheminis plastiko perdirbimo būdas, kuriam naudojamos nevalytos atliekos, taigi net 60 proc. polimerų galima paimti iš sąvartynų ir perdirbti.“

Bioskaidus plastikas: reikia naudoti apgalvotai

Paulius Danilovas, Kauno technologijos universiteto Polimerų chemijos ir technologijos katedros tyrėjas
„Bioskaidūs gaminiai ne visais aspektais yra draugiškesni aplinkai. Galima palyginti – popierinių pirkinių maišelių gamybai reikia sunaudoti kur kas daugiau vandens, CO2 emisija taip pat yra didesnė, nei gaminant plastikinius maišelius. Bet plastikiniai maišeliai vis labiau tampa gamtos priešu, nes žmonės nesugeba tinkamai sutvarkyti jų atliekų. Tad iš tiesų kenkėjiškas gamtai yra mūsų netinkamas elgesys, o ne pats plastikas. Pavyzdžiui, polistireniniame putplastyje plastiko yra labai mažai, – virš 95 proc. medžiagos tūrio sudaro oras. Tarą iš šios medžiagos nesudėtinga perdirbti, jeigu tik būtų tinkamai surinktos jos atliekos. Į įprastą plastiką pridėjus tam tikrų priedų galima paspartinti jo irimą, tačiau tai nėra tinkamas sprendimas. Prieš keletą metų buvo paplitę pirkinių maišeliai iš aerobiškai skaidaus plastiko, kurį gaminant įpoliolefininį plastiką įmaišoma irimą skatinančių priedų. ES tokie gaminiai jau draudžiami, nes tam tikromis sąlygomis irdami jie nesuskyla iki nekenksmingų junginių, o tik subyra į mažas mikroplastiko daleles. Tokie gaminiai neatitinka pramoninio kompostavimo standarto bei kelia didžiulių problemų plastiko perdirbėjams, – juos identifikuoti yra itin sudėtinga, o patekę į perdirbimo grandinę jie sugadina įprastą produkciją. Nors ES šalys nėra pagrindinės aplinkos teršėjos, šių dienų ES pozicija aiški – neįmanoma visame pasaulyje užkirsti kelio plastikinių gaminių patekimui į aplinką, todėl tam tikruose gaminiuose įprastas plastikas keičiamas bioskaidžiomis alternatyvomis. Bioskaidūs gaminiai nėra skirti išmesti į aplinką, tačiau numanoma, kad dalis jų vis tiek ten pateks. Tokiu atveju bioskaidžios šiukšlės gamtai padarys mažiau žalos, nei įprastinis plastikas. Svarbiausia skaidžių plastikų savybė – kai kurie jų gali būti kompostuojami. ES priimtas pramoninio kompostavimo standartas numato, kad gaminys laikomas kompostuojamu, jei per 3 mėnesius suskyla iki mažesnių nei 2 mm dydžio dalelių, o jo bioskaidumas po 6 mėnesių viršija 90 proc. Pavyzdžiui, bioskaidaus plastiko gamybai gali būti naudojamas bulvių arba kviečių krakmolas. Siekiant išgauti tinkamas eksploatacines savybes, jis maišomas su kitais bioskaidžiais priedais. Bioskaidžios pakuotės gali būti gaminamos ir iš celiuliozės ar jos darinių, pavyzdžiui, celofano plėvelės yra pagamintos iš regeneruotos celiuliozės ir yra bioskaidžios, nors visuomenė kartais celofaną painioja su įprastais plastikais ir šį pavadinimą neteisingai priskiria plėvėlėms, pagamintoms iš plataus vartojimo plastikų. Bene populiariausias iš bioskaidžių plastikų – tai polilaktidas arba poli(pieno rūgštis). Iš jo gaminamos tiek plėvelės, tiek vienkartiniai indai ar buteliai. Tai sintetinis polimeras, kurio gaminiai tinkami kompostuoti. Bioskaidžių plastikų panaudojimas itin aktualus kombinuotose pakuotėse, pavyzdžiui, kepiniams skirtiems maišeliams. Šiuo metu į popierinius maišelius klijuojamas plastikinis langelis, kuris nėra bioskaidus. Jeigu jis būtų iš bioskaidaus plastiko, toks panaudotas maišelis tiktų maisto atliekoms talpinti – komposte suirtų viskas kartu. Kaip polietilenu padengtiems popieriniams puodeliams rinkoje atsiranda tokių, kurių vidus dengtas polilaktido sluoksniu. Nors toks puodelis komposte suirtų, tačiau kovoje su vandenynų tarša tai vargiai padėtų. Mat kai kurie į vandenį patekę polilaktido gaminiai nesuyra ir per metus laiko. Todėl prieš tiekiant bioskaidžius gaminius į rinką reikia gerai apsvarstyti, kokią problemą siekiama išspręsti ir atsakingai parinkti tinkamiausią įprasto plastiko pakaitalą“.




Audrė Srėbalienė lrytas.lt informacija


Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą