Velykos bėgant amžiams: kas slypi už šios šventės tradicijų

Velykos – viena svarbiausių krikščioniškų švenčių, žyminti Jėzaus Kristaus prisikėlimą ir atgimimo viltį. Tačiau kai kurios šios šventės tradicijos ir ištakos siekia ir prieškrikščioniškus laikus. 

Velykų sekmadienį krikščionys švenčia Jėzaus Kristaus prisikėlimą, trečią dieną po nukryžiavimo. Taip pat baigiasi 40 dienų trukmės pasniko ir atgailos laikotarpis, vadinamas gavėnia. Šis laikotarpis simbolizuoja 40 dienų, kurias Jėzus praleido pasninkaudamas dykumoje. 

Velykų data – kai, kaip teigiama, įvyko Jėzaus prisikėlimas – kasmet keičiasi. Šio svyravimo priežastis yra ta, kad Velykos visada būna pirmąjį sekmadienį po pirmosios Mėnulio pilnaties, nušvintančios po pavasario lygiadienio.

Trumpai tariant, Velykos gali įvykti bet kada nuo kovo 22 iki balandžio 25 d.

Pavasario šventė

Dauguma didžiųjų švenčių yra susijusios su metų laikų kaita. Tai ypač akivaizdu Kalėdų atveju. Naujajame Testamente nepateikiama jokios informacijos apie tai, kuriuo metų laiku gimė Jėzus. Tačiau daugelis mokslininkų mano, kad pagrindinė priežastis, kodėl Jėzaus gimimą pradėta švęsti gruodžio 25 d., yra ta, kad pagal romėnų kalendorių tai buvo žiemos saulėgrįžos data. Kadangi po žiemos saulėgrįžos dienos pamažu ilgėja ir tampa mažiau tamsios, tai buvo ideali simbolika „pasaulio šviesos“ gimimui, kaip teigiama Naujojo Testamento Jono evangelijoje. Panašiai buvo ir su Velykomis, kurios sutampa su kitu svarbiu Saulės metų momentu – pavasario lygiadieniu (apie kovo 20 d.), kai šviesos ir tamsos laikotarpiai būna vienodi. Šiaurinėse platumose gyvenantys žmonės atėjusį pavasarį dažnai pasitinka su džiaugsmu – nes tai reiškia, kad baigiasi šaltos žiemos dienos. Pavasaris taip pat reiškia, kad atgimsta žiemą miegoję augalai ir medžiai, taip pat gimsta nauja gyvybė gyvūnų pasaulyje. Atsižvelgiant į naujos gyvybės ir atgimimo simboliką, nekeista, kad menamą Jėzaus prisikėlimą švenčiame būtent šiuo metų laiku.

Pavadinimo kilmė

Lietuvių kalbos žodžio Velykos etimologija sietina su daugelyje slavų kalbų (išskyrus rusų) šiai šventei įvardyti vartojamu žodžių junginiu, kurio reikšmė yra „Didžioji diena“ ar „Didžioji naktis“: Великдень (ukrainiečių), Великден (bulgarų), Вялікдзень (baltarusių), Wielkanoc (lenkų), Velikonoce (čekų), Velikanoč (slovėnų). Latvių kalboje slaviškas skolinys iš „didžiosios dienos“ tapo Lieldienas. Angliškasis Velykų pavadinimas Easter – kartu su vokiečių kalbos žodžiu „Ostern“ – yra neaiškios kilmės. Viena versijų, kurią VIII amžiuje išdėstė anglų šventasis Bedė, buvo ta, kad pavadinimas kilo iš germanų ir anglosaksų pavasario bei vaisingumo deivės Eostrės. Šis požiūris grindžiamas mintimi, kaip panašiai kaip ir Kalėdų atveju, krikščioniška šventė yra siejama su pagoniškomis astronominėmis šventėmis, ir kad krikščionys savo didžiausioms šventėms pasisavino pagoniškus pavadinimus bei datas.

Ryšys su žydų Pascha

Digital Matter icon Graikiškai, lotyniškai ir hebrajiškai Velykos vadinamos „Pascha“ – tai nuoroda į žydų Paschos šventę. Hebrajų Biblijoje Pascha yra šventė, skirta žydų tautos išlaisvinimui iš Egipto vergijos, apie kurį pasakojama Išėjimo knygoje. Tai buvo ir tebėra svarbiausia žydų sezoninė šventė, švenčiama pirmąją pilnatį po pavasario lygiadienio. Žydų Paschos šventė vyko prieš pat Kristaus nukryžiavimą ir prisikėlimą.

Velykiniai kiaušiniai

Tikriausiai daugeliui mūsų Velykos stipriai asocijuojasi su kiaušiniais – arba, tiksliau, margučiais. Nors niekas tiksliai nežino, kada ir kur atsirado tradicija dovanoti kiaušinius Velykoms, senovės kultūros – nuo persų iki egiptiečių ir graikų – per savo pavasario šventes mainėsi kiaušiniais. Europoje pagonys kiaušinius laikė gamtos atgimimo po ilgo žiemos miego simboliu. Stebuklingas iš pažiūros negyvo kiaušinio virtimas gyvu, kvėpuojančiu gyvūnu jiems reiškė prisikėlimo idėją. Kai kurie ekspertai mano, kad velykinis kiaušinis atsirado anglosaksų šventėje, kurioje buvo garbinama su pavasariu siejama pagonių deivė Eostrė. Manoma, kad per šventes kiaušiniai buvo valgomi – ir galbūt net užkasami po žeme, taip skatinant vaisingumą. Plintant krikščionybei, misionieriai siekė paskatinti atsivertimą, rengdami Velykas tuo pačiu metu kaip ir pavasario šventes, ir į šventę įtraukdami pagoniškus simbolius – pavyzdžiui, kiaušinį. Dauguma šaltinių teigia, kad Velykų kiaušinių marginimo ir dalijimo paprotys atsirado XIII amžiuje. Kadangi Bažnyčia per gavėnią neleido vartoti gyvūninės kilmės produktų tokių kaip mėsa, pienas, sūris, grietinėlė ir kiaušiniai, tuo metu surinkti kiaušiniai buvo kietai išverdami ir saugomi. Jie būdavo puošiami pažymint šio atgailos laikotarpio pabaigą, o po to, pasibaigus pasninkui, per Velykas suvalgomi. Tradiciškai šie kiaušiniai būdavo dalijami vargšams, kurie negalėdavo įsigyti mėsos Velykų šventei. Anglų aristokratai taip pat keisdavosi velykiniais kiaušiniais tarpusavyje, o kaimo gyventojai Didįjį penktadienį juos dovanodavo savo valdovams ir Bažnyčiai. Tokie kiaušiniai galėjo būti dažomi raudonai – mat šis atspalvis viduramžių britams simbolizavo džiaugsmą. Nors kai kurie šaltiniai teigia, kad ankstyvieji krikščionys Mesopotamijos regione kiaušinius dažė irgi raudonai, raudoną spalvą traktuodami kaip nukryžiuoto Jėzaus kraujo simbolį. Velykinių kiaušinių marginimo ir dovanojimo tradicija tęsėsi ir XVI bei XVII amžiais, o XIX a. pabaigoje galiausiai virto šeimyniniu ritualu, skirtu labiau vaikams nei suaugusiesiems. Parengta pagal CNN, „The Conversation“, AOL ir kitų šaltinių informaciją.